|
|
|
Dabartinis pasaulis yra lyg karo lauko ligoninė
„Pajūrio naujienos“ tradiciškai prieš kiekvienas Kalėdas pakviečia vieną dvasininkų pasidalinti samprotavimais apie šios šventės prasmę, mūsų tikėjimo svarbą neramių pasaulio įvykių kontekste, – šįkart pas mus svečiavosi Vydmantų šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas ir Dievo Gailestingumo bažnyčios Vydmantuose statytojas Karolis Petravičius. – Jau du tūkstančius metų žmonės švenčia Kalėdas: jos lyg ir tos pačios, tačiau kasmet – kitokios. Šiemet – apsuptos pasaulio negandų, skausmo ir kraujo Ukrainoje ir Šventojoje žemėje, būtent ten, kur gimė Jėzus. Į kokias Kalėdas mus kviečiate Jūs? – Kad ir ką kalbėčiau, žmonėms neįdomu, kokios mano ar tavo Kalėdos: jos yra tokios, kokias susikuriu aš pats. Ir tai nėra vien tos dienos šventė, o nuoseklus kasdienis ėjimas į ją – ši diena tik parodo, ar teisingai einu. Ką žmonės veikia per Kalėdas? Susirenka visa šeima, dalijasi, džiaugiasi vieni kitais. Bet jeigu visus metus aš gyvenau tik sau, nemanyk, kad Kalėdos staiga ims ir stebuklingai nušvis. Visi esame skirtingi: skiriasi mūsų įsitikinimai, požiūris ir į kasdienius, ir į dvasinius dalykus. Bet turime suprasti, kad į šį pasaulį atėjome ne jį griauti, o kurti. Aš šio pasaulio nesukūriau, o atėjau į jį jau sukurtą ir turiu tęsti Kūrėjo darbą. O Jo sukurtas žmogus dvilypis: pusę sudaro kūnas, pusę dvasia. Tad vienodai ir turėtume pasirūpinti abiem savo pusėmis: jeigu maitinu, rengiu, grožio procedūromis puoselėju savo kūną, tad ir savo dvasią turėtume pamaitinti malda, geru žodžiu. Imk ir pačiupinėk mintis arba protą – to padaryti negali, bet jei negali, jų nematai, dar nereiškia, kad jų nėra, kad aš – beprotis. Tai nėra kažkoks priekaištas, veikiau – tik mano samprotavimai, nes kasdien matau pasimetusius, aukštesnių dalykų trokštančius žmones. Dvasiniai dalykai egzistuoja visur, todėl aš kviečiu į dvasingas Kalėdas. Šiandienos beprotiškame informacijos sraute ir nuolatiniame bėgime raginu atrasti minutę maldai, padėkai Dievui, nusiraminimui, dėmesiui artimam žmogui. – Kas, Jūsų manymu, šiandieną labiausiai įdirgina ir išbalansuoja visuomenę? – Negatyvas. Žmonės ištroškę blogų naujienų: jų ieško, laukia, keliskart per dieną žiūrėdami TV žinias. O jos prasideda nuo to, kas ką nužudė, sumušė, sugriovė, kur atrado narkotikų. Žmonės žiūri tai, kas juos jaudina, įsijaučia, ir, atrodo, kad pozityvo mūsų gyvenime išvis nėra. Persiėmę pasaulio įvykiais, žmonės užmiršta tuos, kurie šalia – savo artimuosius, neparodo dėmesio, neaplanko, nepaskambina. Tamsa tampa mielesnė už šviesą, deja, tokia realybė. Ir gal skandalingai nuskambės, kad karas, mano galva, ir yra žmonių norų išsipildymas. – Kokias išeitis, alternatyvas siūlote Jūs? – Pirmiausia, išjungti televizorių. Nustoti galvoti, kad jums yra visų sunkiausia, liūdniausia. Lankau daug šeimų ir patikinu, kad jų nėra idealių – visose yra netekčių, liūdesio, savų bėdų. Kiekviena šeima, kiekvienas žmogus – taip pat ir aš – neša savo kryžių. Neberodome meilės vienas kitam. O iš kur jos gauti, jeigu patys ja neprisipildome. Sykį paklausiu vaikų, ar meldžiasi, atsakė, kad ne. Išdalinau jiems po gintarėlį iš suneštų gintarų krūvos altoriuje ir paprašiau kišenėje jį užčiuopus sukalbėti maldą. Ir tą gintarėlį vaikas sugrąžina į altorių, jau apaugintą savo maldomis. Jeigu savo dvasinio gyvenimo mes neužpildome maldomis, tuščia vieta ilgai neužsibūna. Žmonės iš prigimties yra geri, tačiau nuo jų pačių priklauso, kuo užsipildo. Net priklausomybės prasideda nuo mažo pasidavimo blogiui, tik paleisk jį – viena taurė, viena tabletė. Niekas negalvoja, kur tai nuves. Velnias yra didysis manipuliatorius ir kaltintojas – savęs ir aplinkos. – Kokios visuomenės žaizdos labiausiai pūliuoja ir skaudina? – Pažiūrėkite, kiek neteisybės aplinkui. Negaliu be ašarų žiūrėti, kaip vyksta akcija „Maltiečių sriuba“. Gerai, kad yra užjaučiančių žmonių, bet manau, kad pati valstybė turėtų pasirūpinti, kad tos sriubos varguoliams nereikėtų dalinti. Argi 90-metė senolė, dirbusi visą gyvenimą, auginusi vaikus, gilioje senatvėje verta tik svetimų išvirtos sriubos? Aš labai myliu savo tautą, myliu Lietuvą, tačiau su visa atsakomybe sakau, kad tai yra valstybės nuodėmė. Netgi tų, kurie stovi prie šiukšlynų ir renka aukas, negalime pasmerkti. Ar kas nors jų paklausė, kas – tėvų nemeilė vaikystėje, drama šeimoje – jį verčia taip nusižeminti? Jeigu žmogus gyvena žaizdoje, jam reikia padėti, o ne piktintis ir smerkti. Teko patirti, kad tikintieji žmogų išvarė iš bažnyčios, nes įsiverkė jo vaikas. Manau, todėl žmonės ir nebeina į bažnyčią, nes nesijaučia verti būti kaip su lygiais. Bažnyčios tampa išrinktųjų susirinkimu, nors Kristus pasakė: ateikite visi pas mane – tie, kurie vargstate, esate išalkę ir ištroškę. Žmonės tampa intelektualesni, tačiau abejingi, pavydūs, pikti, dažnai išgirsta tai, ką nori. Popiežius Pranciškus yra pasakęs, kad dabar pasaulis yra kaip karo lauko ligoninė – pirmiausia padėkime žmogui, o ne klausinėkime, kas tu toks, kodėl toks esi. Šventasis Jonas Auksaburnis, pats patyręs vienuolių karmelitų skriaudą, kada jis norėjo reformuoti broliją, o šie neapsikentę uždarė jį bokšte, pasakė per šimtmečius ataidinčius žodžius: „Kas iš to, kad per pasninką nevalgote mėsos, jei ėdate vienas kitą.“ Netgi Popiežiaus Pranciškaus žodžius dėl vienalyčių santuokų „Mes nelaiminame vienalyčių santuokų, bet laiminame žmones, kurie ieško išėjimo iš nuodėmės“ iškraipė ir, interpretuodami savaip, sukėlė sąmyšį visuomenėje. – Septyneri metai, kaip Vydmantuose statote bažnyčią: besirūpindamas jos reikalais, tapote kone profesionaliu statybininku, ieškodamas tam lėšų nuolat būnate tarp žmonių. „Įdirbote“ jų širdis – žmonės patikėjo Jumis ir aukoja pinigus – tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos po gabalėlį stato šią bažnyčią. – Tai jaučiu ir tuo gyvenu. Kai pasako, kad šiandien bažnyčios tuštėja, aš negaliu su tuo sutikti: žmonės aukoja po 5–10 eurų, kas kiek gali, savanorė Gražina Katkuvienė važinėja po parapijas, Žemaičių Kalvarijoje po 2 Eur rinkdama. Per visą statybų procesą galingo mecenato taip ir nesulaukėme, vos keli geradariai paaukojo po 10 ir daugiau tūkstančių, o, tik pagalvokit, – jau išleista pusė milijono vien iš žmonių aukų, nes šitos bažnyčios reikia jiems patiems. Savo nuopelnų aš nesureikšminu, nes tai yra Dievo darbas: pievą, kur kyla bažnyčia, jau norėjo atimti. Kai atvykau tarnauti, neturėjau nei pinigų, nei kur gyventi, žiūriu – ir projektas pasenęs. Atsistojau pievoje ir Dievui sakau: jeigu pavyks pastatyti, žinosiu, kad Tu esi. Nes tikėjimas yra tikėjimas, bet man bus duotas ir žinojimas. Kai, atrodo, kad netenku jėgų – sniegas, lietus, stogas neuždengtas, kiekvienas pinigas suskaičiuotas – pakeliu akis ir sakau: Jėzau, pasitikiu tavimi – ir siela nurimsta. Per patirtus asmeninius išgyvenimus galėčiau paliudyti man nušvitusius dvasinius dalykus, kurių pragmatiškasis pasaulis nesuprastų. Atrodytų, turime tikėjimą, tačiau daugeliui mūsų trūksta pasitikėjimo Jėzumi. Statybose dar laukia ilgas procesas, pastatyta vos 30 proc. bažnyčios. Bet per nemigo naktis, patirtus pažeminimus nuolat ištiesta ranka – būdavo, kad važiuoji per visą Lietuvą pažadėtų pinigų, o tavęs nė nesiteikia priimti – šią žiemą pavyks uždengti sienas, stogą. Jau parsivežėme 10 x 4,7 m dydžio Dievo Gailestingumo paveikslo kopiją – atėjus laikui, ji uždengs vietą, kur ateityje bus centrinis altorius. Didingoje Vroclavo katedroje, stiklu uždengtoje duobėje po joje palaidotų mecenatų antkapiu, pamačiau dūlančius kaulus, bet užrašas šalia skelbė: „Ne viskas miršta“. Tuomet supranti tų žmonių darbo didingumą. Prie mūsų bažnyčios būsimo gintaro altoriaus, grindyse, norėčiau, kad būtų išmūryta niša, o joje sudėtos visos aukotojų pavardės, kruopščiai surašytos į knygas. Mūsų nebebus, bet ateities kartos matys, kad bažnyčios statytojų vardai ir darbai nemirę. – Ir pabaigai: ko Kalėdoms linkite kretingiškiams ir viso krašto žmonėms? – Kad suprastų, jog šeima, artimieji yra brangiausias turtas, kad laužydami kalėdaičius apkabintų vienas kitą meile. Ir tai yra ne šiaip žodžiai: būdamas su žmonėmis, žinau, kad meilės trūkumas yra pagrindinis nuostolis – ir vienam žmogui, ir tautai. Lankydamas ligonius patiriu: brangiausias laikrodis ant rankos jam neatstoja artimojo. Ligoniui vienintelis troškimas – kad sunkią valandą artimasis būtų šalia. O kiek mūsų artimas žmogus kasdien išgirsta gerų žodžių? Dažniausiai atvirkščiai – ant jo iškraunamos visos susikaupusios dienos nesėkmės, nes ką gi kitą, jei ne jį aprėksi. Skaudžiausia matyti, kaip prie karsto duobės žmonės atgailauja, taip ir nespėję pasakyti – myliu.
|
|
