|
|
|
Žydinčias pievas perkėlė į liejamas žvakes
Nuosavoje sodyboje Pryšmančiuose gyvenanti Nida Čyžauskienė įgyvendino nuo vaikystės puoselėtą svajonę – auginti gėles, jomis džiaugtis ir džiuginti kitus, puošiant aplinką. Tačiau per pandemiją ji ėmė kurti rankdarbius – džiovintų gėlių žiedais puoštas natūralias žvakes ir vainikus. O neseniai, pasisėmusi floristikos meno žinių, 53-jų moteris įkūrė savo produktų liniją „Floros paslaptys“, ir į šią mielą širdžiai veiklą, kaip tikino, sutalpina meilę ir gamtai, ir žmogui. Pakerėjo japoniškas stilius Nidos kuriamų darbų – žvakių ir vainikų – stilius išsiskiria natūralumu – ne vien tuo, kad naudojamos gamtinės medžiagos, bet ir švelnių spalvų derme. Žvelgi į juos ir neatsistebi – iš kur tas subtilaus grožio pajautimas, gebėjimas tarpusavyje sukomponuoti augalus, nes kiekvienas darbas tampa vis kitokiu meno kūriniu, primenančiu vaške sustingusias japonų ikebanas. Ir neatsitiktinai – japonų žvakių liejimo technika, kurios pryšmantiškė per pandemiją išmoko savarankiškai iš interneto, daug skaitė, išties sužavėjo ją. Į specialias ovalo, kvadrato, apskritimo formas N. Čyžauskienė deda pačios rinktus, savo sodyboje užaugintus ir pievose suskintus sudžiovintus augalus – gėles, žolynus, po to atsargiai pila nuspalvintą vašką, lengvai sumaišydama jo spalvas. Kai žolynai ir gėlės sustingsta, formų kraštus nutirpina karšto oro srove, kad pasimatytų augalų raštai. Po to žvakės vidų užpildo sojų vašku, į kurį įstato natūralų medinį pagaliuko formos dagtį, kuris degdamas maloniai spragsi. Kiekviena žvakė galutiniame jos kūrybos rezultate – skirtingas originalus rankų darbo kūrinys, o ir dega, sakė pašnekovė, kiekviena skirtingai. „Lieji ir nežinai, kas išeis. Kartais būna ir taip, kad vašku užliejus augalus, pakinta jų spalva, ne visos išlieka tokios ryškios, kaip sudžiovinus. Pigmentą vaškui nuspalvinti taip pat reikia iš anksto pasiruošti: per daug įdėsi, intensyvi spalva užgoš augalus, per mažai – neišgausi fono stingstantiems augalams“, – kūrybos procesą, kurį ilgainiui ištobulino, apibūdino kūrėja. Jos žiniomis, Lietuvoje pagal šią japonų techniką dirba vos keletas meistrų, tad mano, kad jos stilius dar nespėjęs pabosti. Nidos sukurtos žvakės gali papuošti interjerą, pakylėti nuotaiką, tinka įvairiomis progomis ir visais metų laikais.
Džiovina nuo pavasario iki rudens Moteris pasakojo, kad visus augalus pasiruošianti pati: žvakėse dera sustingę tulpių, gvazdikų, rožių, kraujažolių, astrancijų, zundų, pentinių ir kitokių gėlių bei augalų žiedai, stiebai, lapai. Prisidžiovina kalnus įvairiaspalvių jurginų žiedų – šie labai tinka proginiams vainikams, netgi vandens lelijų žiedus ji išsitraukianti iš tvenkinio. Džiovyklą iš pradžių buvo įsirengusi viršum garažo, dabar džiovinami ir sandėliuojami augalai karaliauja visame name. „Nuo pat ankstyvo pavasario ir per visą vasarą būnu gamtoje, braidau po pievas, dirbu savo gėlynuose – auginu gėlių daigus ir, pražydus pirmiesiems žiedams, skinu juos džiovinti. Laikyti per ilgai sudžiovintų augalų negalima – nukentės jų kokybė“, – kalbėjo N. Čyžauskienė. Todėl, sakė, sukaupusi tam tikros rūšies džiovintų augalų, nelaukia – etapais imasi lieti tam tikrą kiekį žvakių. Tačiau žvakės N. Čyžauskienės kūryboje atsirado vėliau, nes iš pradžių, draugei paskatinus, ji ėmėsi pinti natūralius vainikus: pina iš kėnio šakų ant šiaudinio karkaso, išpuošia džiovintomis gėlėmis ir visą vainiką nuspalvina dekoratyviniu sniegu. Gyvenimas be gėlių būtų bespalvis „Pagalvojau – jeigu vainikas, jam reikia ir natūralios žvakės. Iš pradžių pamaniau – anoks čia menas išlieti žvakę. Bet, kai pamačiau šias japoniškas žvakes, užsikabinau: jos mane įtraukė, pakerėjo ir nebepaleidžia“, – kalbėjo Nida, dar kurianti floristines kompozicijas, dekoruojanti namų aplinką. Ji užsiima ir augalininkyste, kraštovaizdžio formavimu – padeda žmonėms įsirengti alpinariumus, sukomponuoti augalus, augina ir realizuoja gėlių ir daržovių daigus. Moteriai nesvetima ir savanoriška veikla – kaip floristė ji talkina Šv. Pranciškaus onkologijos centrui, puošia Pranciškonų gimnazijos koplyčią. Iš Skuodo kilusi, kurį laiką Palangoje gyvenusi, o dabar šaknis Pryšmančiuose įleidusi Nida mano, kad meilę gamtai ir gėlėms, kuri realizuojasi ne tik kaip pomėgis, bet tapo ir verslu, ji paveldėjusi iš savo amžiną atilsį tėvo Antano, kuris itin mylėjo gamtą, augino balandžius, skiepydavo medžius. „Anksti jo netekau ir labai gailiuosi, kad daug ko iš jo nespėjau išmokti“, – ilgesio ašarą nubraukė moteris. Jos mama Zofija yra gerokai praktiškesnė, ji linkusi į daržininkystę. „Gyvenimas be gėlių netektų spalvų, būtų neįdomus. Už tai, kad einu tuo keliu, esu dėkinga tėvams, Dievui, o draugams – už palaikymą“, – atviravo pašnekovė.
|
|
