|
|
|
Surengta pirmoji ikonų kūrėjų paroda
Šią savaitę su Kretingos muziejumi atsisveikino pirmą kartą čia suorganizuota sakralinio meno paroda ID EST..., kurioje susitiko Kretingos krašto ikonų tapytojų darbai ir sakralinio liaudies bei profesionalaus meno pavyzdžiai iš muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinio. Kiekvieną ikoną buvo galima identifikuoti per jos kūrėjo vardą ir pavardę, gi eksponuojami šventųjų paveikslai ar skulptūros dažniausiai – nežinomų autorių. „Taip ir buvo – retas autorius rėžė savo pavardę ar vardą. Meistrai paprasčiausiai arba gyveno tose vietovėse ir žmonės juos žinojo, arba jie keliavo iš vienos vietos į kitą, po savęs palikdami ir sakralių dirbinių. Kretingos kraštas buvo vienas amatų centrų, todėl ir turime gausų liaudies meistrų palikimą“, – kalbėjo Kretingos muziejaus istorikė parodos kuratorė Danutė Šorienė, kuri iš muziejaus fondų vis dėlto iškėlė ir žinomų krašto meistrų darbus: P. Kalendos „Nazarietį“, R. Idzelio „Šv. Mariją“, A. Lubio „Šv. Jurgį“, ekspoziciją papildė ir Audriaus Danilevičiaus paveikslai. D. Šorienė pasidžiaugė, kad parodoje pavyko parodyti ne tik XIX a. pab.–XX a. pr. liaudies meistrų, bet ir profesionalių menininkų drobes, o ir ikonos muziejuje dar niekada nebuvo eksponuotos.
Ikonų autoriai – brolis pranciškonas Karlas Bertagnin, Anastasija Šopagienė, Aušra Mizgirienė, Nijolė Šypalienė, Jolanta Klietkutė, Angelė Joknytė, iš kurių nutapytų ikonų į parodos lankytoją žvelgė ne tik šventieji – ikonos kūrė tikėjimo paslaptį ir Dievo veidą. Vėliau jau, kai D. Šorienė įteiks ikonų autoriams Kretingos muziejaus padėkos raštus, viena autorių A. Joknytė pasakys, kad tapyti ikoną – tai langas pamatyti Dievo grožį, kad tai – susitikimo vieta su Juo, pokalbis su savimi ir Dievu, galimybė suprasti, kas vyksta tavo paties viduje. Kaip atrodo ikonografo darbo stalas, parodyti sugalvojo muziejininkė J. Klietkutė, parodoje įkūrusi ikonografo kampelį: teptukai, dažai, aukso lakšteliai ir malda, kuri ikonografą lydi visą daro procesą. „Malda pradedi, ja ir baigi“, – J. Klietkutė, pati nutapiusi apie 60 ikonų, kurių didžioji dalis atsidūrė pas tuos, kuriems jų labiausiai reikėjo, paaiškino ir tuos simbolius, kurių žiūrintysis į ikoną gali ir nežinoti. „Grioveliai – lopšio simbolis, ant lentutės ruošiama drobė – tarsi audeklas, į kurį buvo įvyniotas užgimęs Jėzus, – J. Klietkutė tvirtino, kad ikonas nuo paveikslų skiria griežti kanonai, simboliai, net ir šventojo portretas turi savo kanonus. – Ikona – tai tas pats Šventasis Raštas, tik užrašytas jis ne žodžiais, o spalvomis.“
Ir J. Klietkutė, ir kitos moterys kalbėjo apie vieną labai svarbų dalyką – kad ikona mūsų krašte atgimė ir tapyti jas autorės pradėjo paskatintos brolio pranciškono K. Bertagnin, kuris ir mokė, ir skatino tai daryti, įkvėpdavęs, parūpindavęs dažų, kitų priemonių. Parodos uždaryme dalyvavusios ikonų autorės N. Šypalienė, A. Joknytė, J. Klietkutė akcentavo ir ypatingą santykį su Dievu, ir kad ikonų tapymas padėjo išspręsti labai daug gyvenimiškų problemų, pakelti sunkius gyvenimo išbandymus. „Ikona – tai malda širdimi“, – prisipažino ne viena jų. Parodos kuratorė D. Šorienė aptarė ir tai, kad šventieji atvaizdai, ikonos nuo pat krikščionybės pradžios yra gerbiamos ir pripažįstamos abiejose, didžiosiose Rytų ir Vakarų tradicijose. Istorinės aplinkybės ir sakralaus, liturginio meno samprata susiklostė taip, kad įvykus skilimui tarp Rytų ir Vakarų krikščionių, ikonografinė tradicija ir jos kanonai Vakaruose ilgą laiką buvo primiršti. „Taip ikonos vieta buvo užleista pasaulietiniam menui“, – D. Šorienė atkreipė dėmesį, kad ypatingas susidomėjimas ikonomis Katalikų bažnyčioje atgimė XX a. po II Vatikano susirinkimo. Lietuvoje ikonografijos tradiciją atgaivinęs italas pranciškonas Karlas Bertagnin į Lietuvą atvyko ir ikonografijos mokymus pradėjo vesti 1996 m. Be jo, ikonografijos yra mokę palangiškis Marius Viluckas, kretingiškė A. Šopagienė.
|
|
