|
|
|
Vietoje pagalbos rankos – špyga
Sprendimo projektų leidyba Savivaldybėje – tarsi dešrelių gamyba, ir geriau nežinoti, kaip tai daroma. Šį kartą procesą iš vidaus pamatė Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyrius, kuris į Kretingos rajono savivaldybės tarybą kreipėsi pagalbos užklupus sunkiam periodui. Šie metai ūkininkams buvo sudėtingi – trąšų kainos aukštumoje, neaiški valstybinė išmokų politika, grūdinių kultūrų supirkimo kainos itin žemos, motulė gamta taip pat prisidėjo prie negandų visumos – mūsų rajoną vasarą užklupo stichinė sausra. Žemdirbiai, ypač smulkieji, ieškodami sprendimų, kaip išgyventi šiuos metus, nutarė ieškoti pagalbos arčiausiai jų esančioje valdžioje – savivaldoje. Reikia pripažinti, kad Savivaldybės galimybės padėti ūkininkams yra ribotos. Tiek finansine, tiek teisine prasme. Ką mes galime padaryti – suteikti žemės mokesčio lengvatas. Atrodytų, smulkmena, bet, nutikus bėdai, kiekviena pagalba yra svarbi. Taip ir buvo nutarta padaryti – Ūkio, kaimo ir aplinkosaugos komitete pažadėjome ūkininkus, kurie nukentėjo nuo sausros, iš dalies atleisti nuo žemės mokesčio. Prasidėjo sprendimo projekto leidybos procesas. Klausimui gulant ant stalo Kretingos rajono savivaldybės komitetuose, rajono žemdirbiams turėjo kaisti ausys. Buvo pamąstymų, kurie prilygino ūkininkų problemas dėl sausros namuose išdžiūvusiems šuliniams. Nesu tikras – ar taip kalbantys žmonės supranta, kad duona ne prekybos centro lentynoje auga? Žemdirbiams buvo primenama, kad vasarą Žemės ūkio skyriuje jie nesiregistravo, jog yra nukentėję nuo sausros. Diskutavau šiuo klausimu ne su vienu ūkininku. Žemdirbiai stebėjosi: jiems buvo paaiškinta, kad jie savanoriškai galėjo registruotis tik dėl statistinių duomenų, o ne dėl galimybės ateityje gauti lengvatų, kurios bent kažkiek kompensuotų jų patirtus nuostolius. Ūkininkų klausimas – „O kam registruotis, apkrauti Žemės ūkio skyrių darbu, jeigu žinai, kad nieko po to nebus?“ – atrodo logiškas ir suprantamas. Vasarą, per patį darbų įkarštį, rinkti statistinius duomenis tikrai nėra ūkininkų prioritetas. Tiesa, dėl šios statistikos rajone registravosi tik 55 ūkininkai. Keliolika kartų didesnė ūkininkų dalis neteikė duomenų, nes paprasčiausiai nematė prasmės. Kolegos rajono Taryboje nutarė pamokyti ūkininkus ir, nusprendus, kad taikysime žemės mokesčio lengvatas nukentėjusiesiems nuo sausros, buvo nutarta, kad daugiau prašymų nepriimsime ir jų nesvarstysime. Tiesiai šviesiai buvo įvardinta – tebūnie tai pamoka ūkininkams. Ar žmones, kuriems nutiko bėda, reikia auklėti? Kolegos manė, kad taip. Skaitytojui turbūt kilo klausimas – apie kokio dydžio savivaldos pagalbą žemdirbiams mes svarstėme? Pirmieji skaičiai, išsprūdę į eterį, buvo, kad gali prireikti apie 100 tūkst. Eur. Tai būtų apie 0,15 proc. Kretingos rajono savivaldybės metinio biudžeto. Tiesa, ši suma būtų buvusi aktuali, jeigu nebūtų sugalvota pamokyti ūkininkų. Per Tarybos posėdį žemdirbiams, nukentėjusiems nuo sausros, mes skyrėme tik 6 tūkst. 718 Eur. „Pamokėme“ ūkininkus taip, kad jų pagalbos prašymą pavertėme pajuokos objektu. Nesugebėjome į šią situaciją pažiūrėti supratingai, ne biurokratiškai, vietoj atjautos galimybės parodėme kietą ranką – „Mes čia valdžia, kaip pasakysime taip ir bus.“ Tokie sprendimai tik atitolina žmones nuo savivaldos. Deklaruojame, kad kuriame visiems patrauklų rajoną, bet veiksmais to neįrodome. Atsiprašau Kretingos rajono žemdirbių, Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus, kad šiuo sunkiu laikotarpiu mes jums vietoje pagalbos rankos ištiesėm špygą.
|
|
