Vėl pūva grafų Tiškevičių koplyčia

Praeivių akį savo didybe ant kalvos senosiose miesto kapinėse ir aukščiausiais jų neogotikiniais vartais Lietuvoje traukianti grafų Tiškevičių koplyčia, ir vėl lyg Maironio apdainuotoji senoji Trakų pilis – „pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai“.

Vos prieš 5-erius metus restauruotos grafų Tiškevičių koplyčios senosiose Kretingos miesto kapinėse rūsiai, kur sarkofaguose ilsisi didikų palaikai, vėl pūva – sienos išpeliję, atšokęs tinkas, neveikia elektros instaliacija. Garantinis restauracijos darbų, kuriuos atliko bendrovė „Pamario restauratorius“, laikas jau pasibaigęs, todėl Kretingos muziejus, kuriam paskirta rūpintis grafų Tiškevičių paveldu, kreipėsi į rajono Savivaldybę, kad ji skirtų lėšų remonto darbams.

Spręs, ar užteks „kosmetinio“ remonto

Vasarą Kretingos muziejaus vadovu naujai pradėjęs dirbti Romandas Žiubrys pasakojo, kad muziejininkams apžiūrėjus ir įvertinus kriptos būklę, suskaičiuota tik eilinių remonto darbų sąmata – kone 51,5 tūkst. Eur. Garantinis darbų laikas suėjo būtent šią vasarą, kai įvyko muziejaus vadovų kaita.

„Nesu ekspertas ir negalėčiau pasakyti, ar rangovas tinkamai atliko darbus – įrengė išorės hidroizoliaciją, lietaus nubėgimą, elektros instaliaciją. Rangovai dirbo pagal projektą, o ar jis buvo tinkamai parengtas – nežinau. Koplyčia – specifinis objektas, aplinkui – kalva, pylime įrengtos šachtos palei langus, kad rūsys vėdintųsi. Bet ar jis buvo vėdinamas, taip pat neaišku. Faktas, kad patalpos supelijo, atšoko tinkas, neveikia elektros instaliacija“, – akcentavo R. Žiubrys, patikinęs, kad į Savivaldybę kol kas kreipėsi lėšų tik „kosmetiniam“ remontui, bet ar jo pakaks, kad patalpos normaliai funkcionuotų, taip pat nežinia.

Kretingos rajono vicemerė Vaida Jakumienė tvirtino, kad kol kas sprendimo dėl tolimesnių kriptos tvarkymo darbų nėra: „Kitąmet bus svarstoma, ką daryti – ar eilinis remontas išspręs pelėsio problemą. Reikia, kad objektą įvertintų statybos specialistai.“

Rūpinosi grafų Tiškevičių paveldu

Iniciatyvos sutvarkyti Tiškevičių koplyčią, kaip ir prikelti naujam gyvenimui kitus Kretingos dvaro pastatus – rūmus, Žiemos sodą, ratinę, Ūkvedžio namą, Vandens malūną, šiltnamį – ėmusis buvusi ilgametė Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė projektus iš esmės įgyvendino iš Europos Sąjungos, Kultūros paveldo departamento lėšų, tik iš dalies prisidedant Savivaldybei.

Prieš 5-erius metus V. Kanapkienė inicijavo projektą „Grafų Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus renovavimas ir pritaikymas edukacinei veiklai bei turizmui“, kurio bendra vertė – 228 tūkst. 818,64 euro. Koplyčios restauravimo darbų pirkimo konkursą laimėjęs „Pamario restauratorius“ restauracijos kainą sumažino iki 213 tūkst. 487 eurų. Lėšas restauracijai skyrė Centrinė projektų valdymo agentūra ir Kretingos rajono savivaldybė: agentūra – 85 proc., Savivaldybė – 15 proc.

Tuomet, V. Kanapkienės žodžiais, svarbu buvo sutvarkyti koplyčios pamatus, juos hidroizoliuoti, įrengti vidų, kad į kriptą galėtų sugrįžti į restauruotus sarkofagus atgulę Tiškevičių šeimos narių palaikai. Tuo pat metu archeologai atliko žvalgomuosius tyrimus.

Koplyčios rūsyje-kriptoje ilsisi grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891 m.), jo žmonos Sofijos Horvataitės-Tiškevičienės (1837–1919 m.), jų dukros Marijos Tiškevičiūtės (1891–1896 m.), sūnaus Kazimiero Tiškevičiaus (1896–1941 m.), Juozapo Tiškevičiaus marčios – Užutrakio grafienės, kunigaikštytės Jadvygos Sviatopolk-Četvertinskos Tiškevičienės (1878–1939 m.), palaikai.

Neskyrė nuolatinio darbuotojo

Paprašyta pakomentuoti, kaipgi atsitiko, kad ir vėl reikia remontuoti neseniai sutvarkytą objektą, V. Kanapkienė „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo: „Atrodė, kad koplyčia puikiai funkcionuos, ją paversime lankytinu miesto objektu – turistams galėtume parodyti ne vien koplyčią, bet ir visą senųjų miesto kapinių panteoną – kur palaidoti Lietuvos savanoriai, broliai pranciškonai, kiti kraštui reikšmingi žmonės. Tačiau, kad ir kiek prašėme, Savivaldybė neskyrė lėšų nuolatiniam darbuotojo etatui. Turėjome patys laviruoti: iš sutaupytų spec. lėšų, kai susirgdavo kuris muziejaus darbuotojas, galėdavome samdyti koplyčios prižiūrėtoją. Po to užėjo kovidas, muziejuje išvis nebuvo lankytojų, ir labai trūko pinigų, nebegalėjome nė galvoti, kad kas prižiūrėtų koplyčią. Jos kriptoje žiemą-vasarą turėjo veikti kondicionavimo sistema, bet patys neturėjome pinigų elektrai, o iš Savivaldybės jais irgi nelijo, juolab kad 2019-aisiais pradėjome Žiemos sodo renovaciją“, – kalbėjo V. Kanapkienė.

Tiesiausias kelias – į Savivaldybę

Tuo metu Savivaldybė, V. Kanapkienės žodžiais, finansavo tiek, kiek reikėjo Žiemos sodo darbams atlikti, ir, tikino, ji nebeturėjusi moralinės teisės prašyti papildomai lėšų koplyčiai: „Maniau, užbaigsime Žiemos sodą, tada imsimės koplyčios. Visko juk negali atlikti Savivaldybė iš biudžeto lėšų – reikia ir pačiam pasukti galvą, rengti projektus, kad juos įgyvendinti būtų pinigų. Reikalauti iš Savivaldybės yra pats lengviausias būdas.“

V. Kanapkienė tikino, kad problemą dėl koplyčios žinojo ir muziejaus taryba, į kurią įėjo ir kai kurie rajono politikai, šiandieną ją kaltinantys dėl aplaidumo. Dėl tokios jų pozicijos jai esą apmaudu.

V. Kanapkienė sakė, kad jos darbų siekis buvęs rekonstruoti visą koplyčią, viršutinėje jos dalyje įrengiant nuolatinę ekspoziciją. Tačiau to padaryti ji nebespėjo.

Dabar gi ten, sakė R. Žiubrys, nuo sienų taip pat byra tinkas, o balkonu išvis negalima naudotis. „Jeigu pavyktų parengti paraišką ir tikėtis Kultūros paveldo departamento lėšų, sieksime darbų tęstinumo – sutvarkyti koplyčios viršutinę dalį“, – kalbėjo dabartinis muziejaus vadovas.

• Rašyti komentarą (15)