Sofija suposi su broliu sūpynėse, kai bombos atskraidino mirtį 

Aštuonmetė Sofija Jevlahova žuvo pasisupusi šiose sūpynėse.

„Septynis kartus patekau į bombų antskrydžius, bet Dievas buvo man gailestingas. Galbūt todėl, kad gelbėjau nuo bado iš kaimo išbėgusių žmonių gyvūnus – 153 šunis ir 104 kates“, – sakė Ruskie Tiški kaimelio gyventoja Lena Bubenko. Tačiau 58 metų moteris buvo liudininkė, kai žuvo aštuonerių metų Sofija Jevlahova, kurios mirtis vietiniams tapo kaimą ištikusios tragedijos simboliu. Dvidešimt kilometrų nuo Rusijos sienos nutolę Ruskie Tiški tapo vienu labiausiai per karą sugriautų gyvenviečių Charkovo regione.

Pirmą karo dieną kaimelį užėmę okupantų kareiviai gyventojams pasakė, kad jų bijoti nereikia, nes esą atėjo jų išlaisvinti, o ne griauti ir žudyti. Tačiau pareikalavo gatvėje vaikščioti ant rankos užsirišus baltą juostelę, kad žinotų, jog tai vietiniai, o ne ukrainiečių kariai.

 Be to, paprašė ant sodybų vartų ar tvorų dažais užrašyti, kad name gyvena žmonės, yra vaikų, kad žinotų į kuriuos pastatus negalima šaudyti. Okupantai keletą kartų dalijo maisto paketus ir agitavo vykti į Rusiją, gąsdindami, jog gali žūti per ukrainiečių atakas.

Atvykėlių „draugiškumas“ pradingo Kijevo kariuomenei perėjus į kontrpuolimą. Keletą kilometrų nuo kaimo atsitraukę Rusijos kariai ėmė gyvenvietę be gailesčio bombarduoti. Ruskie Tiški neliko nė vieno sveiko namo, o apie pusę buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, todėl kaime net dabar nėra elektros, o gyventi sugrįžo vos dešimtadalis žmonių iš anksčiau gyvenusių dvejų tūkstančių. 

Tą rytą, kai žuvo Sofija Evlahova, L. Bubenka  kaip visada, ėjo maitinti gyvūnų. Dalį šunų bei kačių moteris buvo uždariusi daugiabučio namo rūsiuose, o dalį patalpino aptvertų velionių savo tėvų bei tetos namų kiemuose. 

Eidama šerti šunų, L. Bubenka stebėjo, kaip aštuonmetė mergaitė kartu su šešiamečiu broliuku žaidžia šalia kelio ant sūpynių. Staiga kažkur netoliese nugriaudėjus sprogimui, Lena iš išgąsčio pritūpė, o vaikai pasileido bėgti į už trisdešimt metrų esantį tėvų butą, nes buvo pamokyti taip daryti.

„Tai buvo kasetinės bombos, kurios išrausia mažą duobę, tačiau paskleidžia daugybę skeveldrų ir palieka „saulutės“ žymę ant asfalto. Jomis šaudė tik okupantai“, – pasakojo Lena.

Prie Sofijkos kapo pagal vietinę tradiciją žmonės deda žaislus.

Kai po akimirkos visai šalia nugriaudėjo antras sprogimas, Lena išsitiesė ant žemės, ir nebematė, ar vaikai suspėjo įbėgti į butą. Dar po akimirkos prie jos prišoko rusų kareivis – tas pats, su kuriuo prieš dieną kalbėjosi apie šunų auginimą, ir už apykaklės įtempė į apkasus. Kareiviukas galimai išgelbėjo moters gyvybę, nes netrukus visai arti nugriaudėjo dar vienas sprogimas.

„Po poros minučių pakėliau galvą ir pamačiau, kaip Sofijkos mama Oksana paklaikusiomis akimis neša dukrelę, o šiai per nugarą srūva ir tykšta ant žemės kraujo upelis“, – pasakojo Lena. Oksana garsiai šaukdama pagalbos, nuskubėjo prie rusų bazės vartų, bet kai jų kareiviai Sofijką nuvežė į Lipcuose įrengtą ligoninę, mergaitė jau buvo negyva. „Oksanos mama Vera man papasakojo, jog Sofijka į butą pirma įstūmė broliuką, o pati įbėgo jam iš paskos, taip, turbūt, išgelbėdama jo gyvybę. Abu vaikai nugriuvo prieangyje, o durys liko praviros. Vera prilėkė prie jų ir klausė – ar viskas gerai. Nazarikas pakilo ir rodė kruviną delną, nes į jį pataikė skeveldra, o Sofijka nebepakilo, tik keistai gargaliavo“, – pasakojo Lena.

Sofija paskubomis buvo palaidota darže, o Oksana su sūneliu bei mama  skubiai išbėgo – keliavo per Rusiją, kol pasiekė Švediją. „Kai po išlaisvinimo Oksana čia trumpam grįžo, ji buvo nebe tamsiai kaštoniniais, bet žilais plaukais. Ji nenorėjo, kad Sofijką perlaidojant iš daržo į kapines, būtų daroma ekshumacija, todėl paprašė, kad aš paliudyčiau, kaip dukrelė žuvo ir kad tai tikrai jos kapas“, – pasakojo Lena.

Per bombardavimą, kai žuvo Sofija, skeveldros sužeidė kitoje gatvės pusėje gyvenusį Nikolajų Vnukovą, o jo tėvą pensininką Vladimirą užmušė. Šiam žuvus, po kelių dienų pasimirė ir ligos patale gulėjusi jo žmona Galina. Abiejų Nikolajaus tėvų kapai tebėra darže, nes niekas iš giminaičių negrįžo į kaimą, o kiti bijo ten kelti koją, nes daržai ir pievos tebėra neišminuoti. 

Gelbėdama gyvūnus L.Bubenka septynis kartus patyrė bombų antskrydžius.

Savo namo darže palaidota ir kita Sofijkos tėvų kaimynė, aštuoniasdešimtmetė Vera Sičiova. Ji žuvo kitą dieną bėgdama gelbėti kaimynų karvės, nes okupantai kaimą atakavo fosforinėmis bombomis ir užsidegė tvartas. Pensininkė žuvo skeveldrai pataikius į galvą.

Gretimame darže styro dar vienas kryžius – jis ant 84 metų Marijos Kirjakinos kapo. Ši ligų kamuojama ir iš lovos nesikėlusi moteris mirė ne nuo skeveldrų, bet iš bado ir troškulio, nes visi kaimynai išbėgo palikę ją be priežiūros. Jos mirtį prisimindama Lena širsta ant kaimynų, kad nepranešė jai apie likimo valiai paliktą Mariją. Lena graudenosi pasakodama apie tragišką visų žuvusių kaimynų likimą, tačiau ašaros jos skruostu netramdomai ėmė riedėti tada, kai pasakojo apie savo pagalbininko Andrejaus Zalatariovo žūtį. Šis 34 metų vaikinas iki karo dirbo gaisrininku oro uoste, o per okupaciją tapo kaimo gelbėtoju – gesino po sprogimų užsidegusias sodybas, dviračiu vežiodavo humanitarinę pagalbą, padėjo Lenai maitinti gyvūnus.

Vaikino sesuo su dukrele ir mama išbėgo į Vokietiją, tėvas išvyko į Charkovą, o jis nusprendė likti kaime, norėjo saugoti namus nuo marodierių ir padėti senoliams. Kai tėvas pagaliau prikalbino sūnų vykti į Charkovą, po dienos šis slapta su kariškiais grįžo atgal, o mamai telefonu teisinosi, kad negali bado mirčiai pasmerkti žmonių ir gyvūnų.

Tatjana Zolotariova prie sūnaus, gaisrininko Andrejaus, kapo.

Vaikinas žuvo rugsėjo 6 dieną, paskutinę masinio bombardavimo dieną, nes po to įsibėgėjo ukrainiečių kontrpuolimas, ir priešas buvo nuvytas toli. Andrejus žuvo eidamas šerti gyvūnų, kai per netikėtai prasidėjusį bombardavimą įbėgo į kaimyno Genadijaus sodybą ir abu pasislėpė rūsyje.

Į kiemą atlėkus raketai S-300, nugriuvo pusė Genadijaus tėvų namo, o nuvirtusi rūsio siena mirtinai užspaudė Andrejų. Žuvo ir Andrejaus atsivesta nėščia kalė Laika, o Genadijus liko nesužeistas, nors kaimynai jį leisgyvį ištraukė tik po trijų parų.

„Rusai artileriją sustatė už mūsų daržo ir pievos, o kai raketomis „Grad“ šaudė į Charkovą, šios skriejo virš mūsų stogo ir kėlė nepakeliamą gaudesį. Mirties išvakarėse Andrejus užgesino skeveldrų sukeltą gaisrą mūsų name. Bet geriau likti be namo, negu prarasti vienintelį sūnų, ir dar tokį, kuris buvo be galo geras ir padedantis visiems. Mano skausmo laikas nemažina, kaip kad ir pykčio okupantams, kuriems niekados neatleisiu“, – prie sūnaus kapo kalbėjo Tatjana Zolotariova.

Žuvus Andrejui, jo mama grįžo iš Švedijos, ir kartu su vyru Leonidu apsigyveno apgriuvusioje vasarinėje virtuvėje, nes prisisapnavęs sūnus prašė būti šalia. Mama kasdien lanko Andrejaus kapą, ir nesibaimina, kad žiemą teks praleisti bakūžėje, kurio langų skyles dengia vien plastikinė plėvelė.

„Per okupaciją 11 šunų sudegė ir žuvo nuo skeveldrų, aštuoni pradingo, o septynis mažesnius per panikos priepuolius sudraskė didesni. Ši žiema turėtų būti lengvesnė, nes persikelsime į savanorių statomą prieglaudą. Džiaugiuosi, kad jūs paraginote lietuvius aukoti pinigų, už juos atlikome prieglaudos remontą, įrengėme vandens gręžinį, kad gyvūnai turėtų, ką gerti“, – dėkinga kalbėjo L. Bubenko.

Kol kas maistą šunims Lena vis dar verda daugiabučio namo kieme įrengtoje krosnyje, kurią, kaip ir dalį puodų, suvarpė skeveldros, „pasigailėjusios“ jos pačios. Moteris neslepia, kad dėl išgyvento streso sušlubavo sveikata ir kartais dirbti tampa labai sunku, tačiau ji viliasi, kad jos ryžtas gelbėti gyvūnus paskatins kaimynus grįžti į kaimą, ir netrukus čia vėl krykštaus vaikai.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Ruskie Tiški kaimo, Ukraina

• Rašyti komentarą (0)