|
|
|
Budrių pradinė mokykla šimtmečio nebesulauks
Budriai atsisveikino su 99 metų sulaukusia pradine mokykla. Kad sutiktų šimtmečio jubiliejų, mokyklai pritrūko vos keleto vaikų: šiais metais joje mokėsi 7 mokiniai, o naujiems mokslo metams reikėjo dešimties. „Galėjo nors metus neuždaryti mokyklos – kad galėtume susirinkti į didelę šventę. Užgeso kaimo žiburys. Nieko nepadarysi, matyt, taip turi būti“, - vaikščiodama senais mokyklos koridoriais pasakojo mokytoja Vanda Jonkuvienė. Ji mokyklai atidavė 37 savo gyvenimo metus.
Mokyklos metraštyje išliko žinių, kad prieš 99 metus pradinės mokyklos mokiniai mokslo metus pradėjo neįprastai vėlai – rugsėjo 28 dieną. Tąkart medinis mokyklos pastatas, stovėjęs senosios Budrių parduotuvės vietoje, buvo parengtas mokslams. Trijų skyrių vaikus ėmė mokyti baltarusis Baranovickis. 1909 metais atvykęs į mokyklą, jis nemokėjo nė žodžio lietuviškai. Po metų vaikus mokytojas baltarusis jau mokė skaityti ir rašyti iš lietuviškų elementorių. „Tuometines mokymosi sąlygas sunku net ir įsivaizduoti. Medinėje mokykloje buvo viena didelė patalpa, skirta trims skyriams. Kiekviename skyriuje mokėsi po 36 mokinius. Daugiau negu šimtui mokinių mokytojas turėjo pateikti skirtingas užduotis ir mokyti skirtingų dalykų. Mokinių amžius svyravo nuo 7 iki 19 metų. Pėsčiomis geru oru, per darganas ir po sunkių ūkio darbų į mokyklą eidavo vaikai ir jaunuoliai iš visų aplinkinių kaimų – Bumbulių, Žutautų, Mikoliškių“, - pasakojo pradinių klasių mokytoja V.Jonkuvienė. 1949 metais kaime buvo pradėtas statyti naujas ir didesnis medinis mokyklos pastatas. Jame buvo ne tik daugiau klasių, bet ir bendrabutis. Mokslo dienomis antrame mokyklos aukšte apsistodavo vaikai iš tolimesnių kaimų. Pasak V.Jonkuvienės, darbininkai mokyklą statė labai sunkiai ir vargingai – trūko medienos, kitų statybinių medžiagų. Pastato sienos viduje buvo išklijuotos laikraščiais. „Pamenu, kaip būdavo šalta: kūrendavom krosnį, tačiau vėjai pūsdavo pro tarpus. Prieš 40 metų, kai atėjau dirbti į mokyklą, pamokas vesdavau prie žibalinės lempos. Viena spingsodavo ant mokytojo stalo, ir jos šviesos turėdavo pakakti visai klasei. Ir nesiskundėm, atrodo, viskas buvo gerai, ir mokiniai noriai lankydavo pamokas“, - prisiminė Zita Platakienė, mokykloje išdirbusi 37 metus. Mokykla suklestėjo 1964 metais, kai mokinius skambutis pakvietė į naują dviejų aukštų mūrinį pastatą. Tada mokykla buvo paskelbta aštuonmete, jai vadovavo direktorius Algimantas Bagdonas. Budrių aštuonmetė veikė iki 1981-ųjų, kol buvo perkelta į Baublius. Budrių mokykla vėl tapo pradine. „Tada ir pradėjo mažėti mokinių skaičius. Mažėjo tol, kol mokykloje likau viena mokytoja su keliais vaikais. Štai ir karaliauju viena visame aukšte“, - juokavo V.Jonkuvienė. Tačiau juoką netrukus pakeitė liūdesys. Pasak mokytojos, mokykla buvo kaimo šviesulys. Čia vaikai ateidavo kaip į namus: ne tik mokėsi, bet kartu organizavo renginius, į kuriuos ateidavo jų tėvai, bendruomenė. „Buvau ne tik mokytoja, bet ir antroji mama. O ir vaikai mokykloje vienas kitam – lyg šeima. Praėjusiais metais iš devynių vaikų šeši buvo viena pavarde – keturi Eidėjai ir dvi Eidėjutės. Šiais metais liko septyni mokiniai. Taip ir gyvenome aštuoniese keturiose klasėse, mokytojų kambaryje, erdviame koridoriuje, sporto salėje“, - pasakojo mokytoja. Ji kartu su mokiniais ir bendruomene mokykloje įrengė muziejų. Jame – senos knygos, senoviški buities rakandai. „Tvarkiausi kaip savo namuose. Ir vaikai galėdavo ateiti kaip nori apsirengę, nesijaudinti dėl nieko. Pažįstu ne tik juos, bet ir jų tėvus, nes buvau ir jų mokytoja“,- kalbėjo V.Jonkuvienė. Mokyklą mokytoja žiemą kūrendavo krosnimi, pastate nebuvo vandens, tualetas – lauke. Tik žibalinė lempa čia jau seniai nebedega. Šiltais žodžiais savo mokyklą prisiminė ir buvęs jos mokinys Žalgirio seniūnijos seniūnas Povilas Šližius. „Kai atėjau mokytis į Budrių mokyklą, ji buvo nauja, ką tik atidaryta. Mokytojai buvo griežti, bet jauni, gražūs, atsidavę savo darbui. Jų bijojome, tačiau gerbėme – mokytojo žodis buvo šventas. Ne tik mokytis norėdavome, bet dar ir į talkas spėdavome nueiti. Kartą už pagalbą dengtu sunkvežimiu mus nuvežė prie Rambyno kalno – kad išsimaudytumėme Nemune ir galėtume įkopti į kalną“, - pasakojo P.Šližius. 37 metus Budriuose mokytoja dirbusi, dabar jau pensininkė Z.Platakienė neseniai pavadavo mokytoją V.Jonkuvienę ir turėjo progą palyginti dabartinius vaikus su jos laikų mokiniais. „Anais laikais mokiniai buvo ištroškę žinių. Būdavo, neateidavo į mokyklą dėl bulviakasio, kitų ūkio darbų, tačiau mokytis netingėjo. Dabar vaikai - išlepę, nežino, ko nori. Tačiau tai nesvarbu: kaimui mokykla vis vien yra reikalinga, nes išjudina gyvenimą, suvienija bendruomenę. Nors ten jau nebedirbu, nuėjau ir tarp savų sienų pasidarė liūdna. Nežinia, koks likimas laukia buvusios mokyklos, kokie ten žmonės apsigyvens ar kam bus paskirtos patalpos“, - svarstė Z.Platakienė. Kraustydama klasės spintas, mokytoja V.Jonkuvienė svarstė, kad niekas nevyksta be reikalo, ir atėjo toks metas, kai mokyklą uždaryti reikia. „Laikas išeiti. Kaip sodininkas palieka savo sodą, taip aš palieku savo mokyklą“, - kalbėjo mokytoja. Už jos nugaros stovėjo vis dar nenuvalyta lenta, ant kurios užrašyti žodžiai kvietė vaikus į mokyklą paskutinį kartą.
|
|
