Kaip išgyvenate karantiną?

– Nuotolinio mokymo iššūkiai pirmosiomis savaitėmis buvo kažkas baisaus – turbūt gyvenime dar tiek nesėdėjome ir prie kompiuterių: platformų – daugybė, pasiūlymai plaukė vienas po kito. Dabar, kai jau apsisprendėm, ką renkamės, susivokėm, kur link einam, apsipratom, pastebėjau, kad ir mūsų pedagogių nuotaika geresnė. Šiomis dienomis parengiau anketas vaikų tėvams, prašau užpildyti, nes rūpi jų nuomonė, kas gerai, kokios problemos. Beveik visa mūsų įstaiga karantino metu dirbame nuotoliniu būdu, tik vienas kitas darbuotojas, tarp kurių aš pati, – pagal lankstų grafiką, dar vienas kitas išėjo atostogų. Tiesa, iš pradžių labai keista buvo, o dabar jau natūralu kad, ir dirbdamos iš namų, kaip einant į darbą, kiekvieną rytą turime pasipuošti, pasigražinti, atrodyti nepriekaištingai mokiniams, o ir viena kitai vaizdo susirinkimų metu. Nuolat dirbti nuotoliniu būdu nenorėčiau, nes esu iš tų, kuriems reikia šilto, gyvo bendravimo. „Žibutėje“ esam 42 darbuotojai, iš jų apie 20 – pedagogių. Aš jau pasiilgstu visų.

Gintaras BARKAUSKAS, paramedikas:

– „Greitosios“ iškvietimai tapo kitokio pobūdžio: žmonės, ypač kai kurie senjorai, į ligoninę jau patys nebenori. O anksčiau, būdavo, – tik vežk! Nueina miegoti „su vištom“, apie trečią nakties nubunda ir skambina: tai galvą susvaigo, tai nugarą suskaudo. Dabar, jei „greitąją“ žmogus kviečia, vadinasi, problema rimta – likimo valiai nepaliekam. Jei sužinom, kad iškvietimas – dėl galimo koronaviruso, rengiamės specialia apranga, sėdame į tokiems pacientams parengtą mašiną. Džiaugiamės savo įstaigos vadovo supratingumu – ne tik apsaugos priemonėmis esame aprūpinti, bet ir algas po truputį mums padidino. Man pačiam į Klaipėdos ligoninę iš Kretingos teko išvežti 4 koronavirusu apsikrėtusius asmenis. Tačiau blogiausia, kad ir pas bet kurį kitą ligonį nuvažiavus negali žinoti, ar jis neturėjo kontakto su sergančiaisiais. Kai kurie, ypač jaunuoliai, vengia prisipažinti, o juk mes rizikuojam savo sveikata. Stebiuosi, kad į pandemiją kai kurie gyventojai žiūri pro pirštus, matyt taip yra, kol ši baisi liga nepakirto jų artimųjų.

Violeta KUKLIENĖ, bitininkė:

– Mūsų gyvenime beveik niekas nepasikeitė – maisto produktais ir per karantiną prekiauti leidžiama, tik tiek, kad į turgų keliaujam nebe kartu su vyru Juozu, kaip buvom pratę, o vienas trečiadieniais, kitas šeštadieniais. Be abejo, važiuojam padirbėti į savo bitynus, ten – jokio kontakto su žmonėmis, aplink vien gamta. Jau apžiūrėjom avilius, išvalėm daugiaaukščių avilių dugnus, sutvarkėm korpusus, belieka laukti šiltų orų ir medunešio. Tiesa, vienos kelionės užsienyje metu prie bitininko sodybos kažkada pamatėm savitarnos krautuvėlę. Ši idėja labai patiko: vaikai užaugo, išėjo savo gyvenimo keliais, mes, būdavo, – prie bičių avilių plūkiamės nuo ryto iki vakaro, o medaus atvažiavę klientai skambina, klausia, kada grįšim. Praėjusį pavasarį Juozas tokią parduotuvę įrengė šalia namo, prie bityno pastato sienos. Ypač pasiteisina dabar, per karantiną: su pirkėjais per langą susimojuojam, pasišypsom vieni kitiems. Nėra buvę, kad kas nors pasielgtų nesąžiningai – pasiima stiklainį medaus, palieka pinigus

Dovydas BAJORAS, įmonės „ ProDJ“ vadovas, renginių vedėjas:

– Vieną vakarą medžiojau, kartais tenka prisėsti nuotoliniu būdu pasimokyti su vaikais: toks įspūdis, kad ir patys mokytojai dar ne visai susigaudo, kaip kas čia vyksta, tačiau sistemos irgi nėra tobulos, stringa. Be to, kasdien rūpi darbo reikalai: pakeitėm įmonės veiklos ritmą, permąstėm naujus grafikus, laiką išnaudojom tvarkydamiesi sandėlius – sunešėm ten techninę literatūrą, įrengėm biblioteką, kad karantino metu kolegos galėtų ja naudotis. Man labai trūksta buvusios veiklos – tuos vakaraus nuo aštuntos valandos buvau pratęs leisti aktyviai. Uždraudus renginius, be abejo, įmonė negavo didžiulių pajamų, patyrė nuostolį. Pirmąją karantino savaitę buvo atšaukti koncertai Taline ir Rygoje, po to neįvyko keturi Džordanos Butkutės koncertai, kuriuos mes turėjom aptarnauti, nebereikėjo mūsų įrangos nuomos paslaugų ir Klaipėdos muzikiniam teatrui, kuris ruošėsi parodyti spektaklius „Eglė žalčių karalienė“ ir „Velnio nuotaka“. Bet, kaip aš sakau, su „žiūronais“ žiūrim toli į priekį, kaupiam jėgas ateičiai ir norim tikėti, kad viskas bus gerai.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ