|
|
|
Čikagos panorama – iš 103 aukšto
Visai neseniai iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžęs Pranciškonų gimnazijos VIII klasės mokinys Danas Nikontas papasakojo savo įspūdžius, patirtus viename didžiausių miestų – Čikagoje. Jis ir dabar prisimena tuos malonius žmones, aukštus dangoraižius, kurie maišydavosi su debesimis ir nuo kurių aukščio net galva apsvaigdavo… – Dėl kokios priežasties skridai į Ameriką? – Amerikoje svečiavausi tris savaites. Ten skridau su močiute, kad aplankytume jos seserį, kuri ten nemažai laiko gyvena. Nors mintis nuvykti į Ameriką, tą stulbinančią šalį, mane buvo aplankiusi jau seniau… – Kur apsistojai? – Apsistojome pas močiutės seserį, jos nuosavame name, Homer Glen rajone. Šiame rajone butų nėra, yra tik nuosavi namai. Teko girdėti, kad butuose, ten vadinamuose apartamentuose, gyvena tik turtingi žmonės. Ogi gyvena ten todėl, kad būtų mažiau tvarkymosi, mažiau rūpesčių buityje. Apartamentų vidų jie stengiasi tvarkyti patys, o lauko aplinkai tvarkyti samdo darbuotojus. Tai mane nustebino. Dar labiau nustebino tai, kad žmonės ten labai tausoja savo aplinką ir stengiasi ją vis labiau gražinti, puoselėti. – Ką Čikagoje aplankei? – Aplankiau Willis Tower. Tai – pats aukščiausias dangoraižis šiaurės ir pietų Amerikoje! Kėlėmės į 103 aukštą. Iš šio dangoraižio matėsi didžioji dalis Čikagos, atsivėrė stulbinančio grožio horizontai. Taip pat matėsi kiti žymūs dangoraižiai. Šio vaizdo aš tikrai jau nepamiršiu... Teko aplankyti garsųjį veidrodį – „Dangaus vartus“, dar kitaip vadinamus „Čikagos pupa“, nes jis yra pupos formos. Ši skulptūra stovi Tūkstantmečio parke. Nepaprasto grožio augalų, vietovių mačiau ir Čikagos botanikos sode. Aplankiau indų tikėjimo šventyklą. Ji išpuošta didelėmis dievų, dramblių statulomis. Taip pat sienas puošė įvairiausi raštai, ornamentai. – Kas labiausiai Tau paliko įsimintino? – Žmonės ten yra nepaprasto draugiškumo, jie ypač laikosi etiketo taisyklių. Nors žmogus neš didelius maišus, jis pro duris pasiūlys eiti kitam. Tai patyriau ir aš. Žmonės ten labai daug šypsosi, nėra paniurę… Jie priima visus ir visada. Tekdavo nueiti į parduotuvę – visada mane kalbino pardavėjai. Su jais galima pasikalbėti apie viską.. Pavyzdžiui, viena pardavėja manęs klausė, iš kur aš, į kelintą klasę einu... Ji ne vien uždavinėjo klausimus, tačiau dar ir spėjome šmaikščiai pajuokauti. Žmonių kasdienybė ten nėra pilka ir tikrai žmonės yra nusiteikę pozityviai. Įspūdžius labai sunku perteikti. Nors ir ilgai juos pasakočiau, vis tiek visko neišsakyčiau. Čikaga – tai visai kitas pasaulis. Šiuo metu tai yra mano didžiausia gyvenimo kelionė, kuri tikrai praplėtė mano akiratį ir žinias.
Simas MARTINKUS
„P. n.“ akademijos narys
|
|
