Mirusiųjų mieste kapams nebėra vietos

Į redakciją kreipėsi kretingiškis Jonas Bružas, sunerimęs, jog didžiosiose Kretingos kapinėse, įkurtose palei Darbėnų kelią, mirusieji dabar laidojami, kaip papuola: „Nuėjau aplankyti artimųjų kapų ir nustėrau – vos ne ant paties praėjimo tako atsiradęs naujas kapas, atsikišęs apie pusmetrį.“

Laisvų vietų laidoti didžiosiose Kretingos kapinėse nebėra, todėl kai kuriuos kretingiškius papiktino naujas kauburys, išsikišęs ant tako.

Vyras sakė, jog dėl šios situacijos sunerimę ir kiti toje vietoje artimųjų kapus prižiūrintys žmonės.

Susirinkę svarstė: „Kai mums reikės laidoti artimuosius ar patiems gulti amžino poilsio, gal išvis nebeliks praėjimo – nebus nė kaip karsto ligi duobės atnešti.“

Naujas velionio J. M. kapas supiltas ant tako, kairėje pusėje nuo pirmojo šoninio įėjimo į kapines. J. Bružas tvirtino pats susiradęs kapinių prižiūrėtoją Romą Gedminienę: „Paaiškino, kad kapas gali išlįsti 20 cm į taką, – betgi pastarasis išlindęs gerokai daugiau. Nesuprantu, kodėl leidžia brautis į kapines, jei jose nebelikę vietos laidoti. Juk yra įrengtos naujosios kapinės Petrikaičiuose“, – samprotavo kretingiškis.

Pagal Kretingos rajono tarybos 2018 m. patvirtintą kapinių tvarkymo ir lankymo priežiūros aprašą, praėjimai tarp kapų turi būti 0,5 m. Paskirtos kapavietės dydis 1 kapui – 3,75 kv m., arba 1,5x2,5 m; keliems kapams – 7 kv. m, arba 2,8x2,5 m.

Tačiau R. Gedminienė įsitikinusi, jog taisyklių įmanoma laikytis tik naujai įrengtose kapinėse, o ne – senose, kur anksčiau jų nebuvo laikomasi: „Pažiūrėkit, miesto kapinėse Vilniaus gatvėje – kapas prie kapo, ir beveik nelikę jokių praėjimų tarp kapaviečių.“

Ji sakė, jog šią žiemą jai tekę priimti ne visiems palankius sprendimus, kuriuos išprovokavo ekstremalios gamtinės sąlygos. Praėjusį rudenį bei šį sausį–vasarį dėl liūčių kone pusė kapinių teritorijos nuo pagrindinio tako ligi dešiniojo pakraščio, upės link, skendo.

„Žmonės negalėjo laidoti artimųjų į šeimos kapavietes, nes jau 70 cm gylyje sunkėsi vanduo. Buvo tokių situacijų, kai duobkasiai, iškasę duobes, laidotuvių dieną jas rasdavo sklidinas vandens ir tekdavo jį tiesiog išsemti. Tačiau žmonės visvien artimuosius nori laidoti į šeimos kapavietes, todėl padaugėjo išvežančių deginti palaikus ir laidojančių urnas“, – tvirtino R. Gedminienė.

Dabar vanduo jau nuslūgęs ir be streso galima laidoti visoje kapinių teritorijoje.

Kalbėdama apie konkretų J. Bružo minimą velionio J. M. kapą, R. Gedminienė neslėpė, jog artimieji taip pat negalėję mirusiojo palaidoti į šeimos kapavietę, o deginti palaikų ar laidoti Petrikaičių kapinėse nenorėję. Tad ir priėmę bendrą sprendimą laidoti atskirame kape. „Kai žemės kauburys susigulės, velionio artimieji žemę sulygins sulig tako pakraščiu“, – tvirtino ji.

R. Gedminienės pastebėjimu, kretingiškiai labai laikosi laidojimo į šeimos kapavietes tradicijų, todėl nenoriai laidoti veža į Petrikaičių kapines. „Jei kas pasako, kad šios – per toli, aš sakau „juk jūs ir į šitas kapines pėsti neateinate.“

Didžiosios Kretingos kapinės veikia nuo 1965-ųjų metų. Šiame mirusiųjų mieste ilsisi keliolika tūkstančių Kretingos rajono žmonių: pagal registracijos žurnalus kasmet palaidota po 200-260 žmonių. Laidoti laisvų vietų jose nebėra jau dveji metai.

• Rašyti komentarą (0)