Ilgo gyvenimo kartu receptas: žodis „atsiprašau“ ir vaikų dėmesys

Šventės išvakarėse jubiliatus pasveikino rajono meras Juozas Mažeika (antras iš dešinės), o kad sukaktuvininkams būtų drąsiau, juos palaikė sūnus Rimvydas, sūnaus Audriaus žmona Rasmina ir anūkė, Giedriaus duktė Giedrė.

Deimantinių vestuvių sulaukę Ona ir Juozapas Beniušiai rytoj 60 metų gyvenimo kartu sukaktį švęs pačių artimiausių žmonių – keturių sūnų, marčių ir anūkų – apsuptyje. Sutuoktinių porą šventės išvakarėse pasveikinęs rajono meras Juozas Mažeika teisus buvo sakydamas, kad tokia proga – džiaugsmas ne tik jubiliejaus kaltininkams, bet ir vaikams bei provaikaičiams.

Kluonaliuose gyvenantys 81-erių Ona ir 83-ejų Juozapas pripažino: jų ilgametę santuoką palaikė vaikų dėmesys, pagarba ir mokėjimas atsiprašyti. „Esu aštresnio charakterio ir per santuokinį gyvenimą patyriau viena – reikia mokėti nusileisti. Pakalbu pikčiau – žiūriu, mano Juozas nuliūsta, galvą nuleidžia. Prieinu, apsikabinu, atsiprašau, – manasis pralinksmėja, matau – nebepyksta. Jokių nekalbadienių, kaip dabar madinga, mūsų gyvenime nė būt nebuvo“, – ilgo gyvenimo kartu receptais dalinosi O. Beniušienė.

Pajautė metų naštą

Gražiai apie savo gyvenimą bei apie vienas kitą O. ir J. Beniušiai kalbėjo ir prieš 10 metų, kai šventė auksines vestuves. Kas jų gyvenime pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį, kuris, atrodo, prabėgo kaip viena akimirka...

„Dangus mums dovanojo dar 10 metų būti kartu, bet daug ir ant pečių uždėjo – ir jėgų, jaučiame, mažiau, ir ligų pasiuntė. Bet vienas kitą ištikimai ramstome, nors ir nežinome, kiek begyvensime“, – kalbėjo sutuoktiniai.

Kaip rimtą išbandymą O. Beniušienė įvardino širdies operaciją Jūrininkų ligoninėje: „Operacijos nebijojau – pati esu dirbusi operacinėje ir mačiau, su kokiu atsidavimu operuodavo mūsų ligoninės gydytojai. Bijojau kitko... Kai truputį sustiprėjau ir psichologė manęs pasiteiravo, ar aš turiu norų, paklausiau: „Ar begalėsiu savo Juozui pietus išvirti?“. Gavau patvirtinimą, jog galėsiu, ir štai 1,5 metų po ligos verdu ir kepu...“.

Po operacijos moteriai teko ilgokai pabūti reanimacijoje, ir ji iki dabar įsitikinusi: optimizmo jai suteikė vyro maldos, vaikų nuoširdumas ir anūkų užuojauta.

Onos ir Juozapo Beniušių jaunystė

Šeimoje – nė vieno „užsieniečio“

Keturi sūnūs ir keturios marčios – vyriausias Juozas su žmona Rasa, Rimvydas ir Irena, Audrius ir Rasmina bei Giedrius ir Marytė – O. ir J. Beniušiams padovanojo 9 anūkus – 6 mergaites ir 3 berniukus, sukaktuvininkai sulaukė jau ir 1 proanūkio. Keturi anūkai jau baigė universitetus ir dirba.

„Aš visą kartu būtą laiką – kiekvieną valandą ir kiekvieną minutę – stengiausi žmonai sukurti kuo geresnį gyvenimą, tik vienos laimės nesuteikiau – neturėjome dukros. Užtat sūnūs mums padovanojo net 6 dukraites“, – džiaugsmo neslėpė J. Beniušis, kuris su savo žmona neabejotinai turi ir daugiau kuo pasidžiaugti.

„Mūsų šeima – didelė, bet neturime nė vieno „užsieniečio“: sūnus Juozas – Kėdainiuose, trys sūnūs – čia, Kretingoje, ir dirba vienoje įmonėje – bendrovėje „Vara“, anūkai mokosi ir dirba taip pat Lietuvoje. Šiais masinės emigracijos laikais tai yra didelė vertybė“, – įsitikinę jubiliatai.

Kai 1982-aisiais jie persikėlė gyventi į Kluonalius ir statė namą, jį, teigė, projektavę kuo erdvesnį, mat visada tikėjosi gyventi su vaikais. Taip ir yra – kurį laiką tėvų name gyveno sūnaus Rimvydo šeima, dabar – sūnaus Giedriaus. Gerai sutardama su sūnumis bei marčiomis, O. Beniušienė tvirtai neigia nuomonę, jog vaikai turi gyventi atskirai nuo tėvų.

Pažadėjęs savo mylimajai sukurti kuo geresnį gyvenimą, Juozas šio pažado laikėsi visus 60 santuokos metų.

Teko dirbti daug ir sunkiai

Jauni susituokę – Onai buvo 21-eri, Juozapui – 23-eji – jubiliatai prisipažino, jog jų jaunystė buvusi labai „biedna“, o dirbti reikėję tiek daug...

„Buvo pirmasis dešimtmetis po karo, kolūkyje dirbome, galima sakyti, veltui: už darbadienį vienas žmogus gaudavo 300 gramų grūdų ir 37 kapeikas senaisiais rubliais, vadinasi, naujais pinigais – vos 4 kapeikas. Kai Juozas pradėjo dirbti traktorininku, už dieną užmokesčio gaudavo 2 kg grūdų ir – jokio kito atlygio“, – senus laikus prisiminė O. Beniušienė, bet, kaip pati sako, rankų nenuleidę – pamažu kūrėsi patys, laikė gyvulių, vedė namų ūkį. Gyvenimas po truputį gerėjęs, o vyro darbštumas irgi davė savo – baigė kursus tuometiniame Rietavo žemės ūkio technikume, buvo paskirtas lauko brigadininku.

Sulaukus Nepriklausomybės, sutuoktiniai ėmėsi ūkininkauti – turėjo 15 ha savos žemės, kažkiek nuomodavosi, ir ūkį kūrė be jokių europinių pinigų.

„Prie darbo lenkėme ir vaikus. Vienas mokėme „eik tėvui padėti“, kitas – „eik padėti motinai“. Tad mūsų berniukai ir grindis plovė, ir skalbė, ir laukuose visas vasaras triūsdavo. Jau kai studentai buvo, kartais ir supykdavo už parduotas vasaras, bet juk įgytas darbštumas niekur nedingo – dabar vaikai jau patys kuria savo gyvenimus ir jiems tai sekasi“, – kalbėjo jubiliatai.

Bėgantys metai pakoregavo ir darbus – prieš kelerius metus sutuoktiniai visiškai atsisakė ūkininkavimo, – ir pomėgius: iki šiol giedoti mėgdavusi Ona sakė nebegalinti to daryti dėl sveikatos, tačiau kitam savo pomėgiui – poezijai – likusi ištikima iki šiol.

„Mielai skaitau mūsų krašto poetų eiles, ypač patinka Juozo Maksvyčio kūryba“, – teigė O. Beniušienė, prisipažinusi, jog ir pati vieną–kitą posmą laisvalaikiu sudėliojanti. Viename jų, skirtame deimantinėms vestuvėms, savo vaikams ji linki gyventi darniai ir prisipažįsta, jog „taip norėtųsi dar neišeit...“.

• Rašyti komentarą (4)