|
|
|
Vaikščiojant su Kristumi, paprastinant širdį
Piligriminė kelionė – tradicinis keliavimas, siekiant aplankyti piligrimų pamėgtas vietas, turinčias religinę reikšmę. Santiago de Compostela – Šv. Jokūbo kelią – išgyvenęs buvęs Kretingos Pranciškonų gimnazijos auklėtinis Žygimantas Bieliauskas tikino atradęs savo būdą eiti su Kristumi. – Kas yra Šv. Jokūbo kelias? – Tai – viena seniausių piligrimysčių pasaulyje. Krikščionys eidavo tris pagrindinius kelius: į Jeruzalę, Romą, o IX a. prasidėjo piligrimystė į Santiago miestą, kuriame saugomi šv. Jokūbo palaikai. – Kas tave pastūmėjo leistis į šią piligriminę kelionę? – Pirmiausia, prieš 7 metus, kai buvau Tezė, brolis pranciškonas Paulius Vaineikis papasakojo apie šią piligrimystę, o vėliau surinko mokinių grupę Pranciškonų gimnazijoje ir aš buvau vienas iš pakviestųjų juo eiti. Tiesa, tąkart mes nuėjome tik dalį kelio, apie 120 kilometrų. Tada aš patyriau tą jausmą, kai tu tiesiog eini pėsčiomis, ir panorau nueiti visą kelią, jį užbaigti. Praėjusiais metais, baigiant studijas, man toptelėjo mintis apie Santiago – gal pagaliau ryžtis jį pereiti. Atidaviau tą mintį maldoje Jėzui, galvojau, jei norės, tai ir išeisiu. Ir viskas susidėliojo taip, kad išėjau į Santiago. – Kas labiausiai įsiminė, einant Santiago keliu? – Įsiminė tikrai daug. Svarbiausia – kad atsakiau sau į keletą klausimų. Vienas iš mano paties keltų klausimų – kodėl aš esu šioje piligrimystėje ir kokia yra piligrimystės reikšmė. Ši piligrimystė buvo lyg mano, tikinčio žmogaus, gyvenimas. Tarsi žiūrėčiau savo trumpą gyvenimo filmuką (angl. trailer). Labai greitai pamatai, kur eini, savo tempą, matai, kaip žiūri į dalykus ir kaip reaguoji į aplinką. Labai pažinau save, santykį su Dievu, pažinau, kaip Dievas veikia mano gyvenime, nes kiekvienas krikščionis eina susitikti su Jėzumi ir su Juo eina per gyvenimą. Jis prieina prie mūsų tokių, kokie mes esame. Atradau savo būdą vaikščioti su Kristumi. Žinoma, sutikau netikinčių. Labai ruošiausi tam susitikimui maldoje, žvelgiau į kitus žmones, mąsčiau savo tikslo prizmėje, žvelgiau į tai, kaip buvo tuo momentu. Pamenu, susitikau su viena mergina, ji sakėsi nežadanti eiti iki pat Santiago, nes ne tikslas yra svarbiausia, o kelionė. Tada ji pažvelgė į mane ir sako: „Na, bent jau taip yra man“. Ji iš mano veido suprato, kad nesutinku su jos nuomone, jog ne tikslas svarbiausia, bet mes dėl to nesiginčijom. Aš manau, kad tikslas yra esmė, nes, atrodo, labai daug darau, bet galiu ištirpti toje kasdienybėje, o paskui suprantu, kad nieko nedarau. Tikintys piligrimai vaikšto šiek tiek kitaip... Net šiukšles kartais surenka.
– Kas tau buvo sunkiausia? – Yra fizinis matmuo ir dvasinis. Fizinis – kad tu eini 800 km pėsčiomis. Žinoma, tai – sunkiausias dalykas. Trečia kelionės diena ir antroji savaitė yra fiziškai sunkiausios, kai kūnas jau nori sustoti, bet kažkaip nugali savo fizinį nuovargį. Ir dar ta kuprinė, kurią nešiesi kartu su savimi. Nors avėjau patogius batus, turėjau net 11 pūslių, pėdas, kojas labai skaudėjo, o paskui raumenys priprato. Antros savaitės pabaigoje, o gal trečiosios pradžioje atėjau į miestą, nusiėmęs kuprinę, lipau į kalną, atrodė, tarsi tiesiai eičiau, nes pripratau vaikščioti. Dvasiškai, manau, eini taip, kaip ir priklauso. Apskritai, Santiago gali eiti kelis kartus, nes visai kitaip jį išgyveni, kai eini vienas ir kai eini kartu su kitu žmogumi. Kaip ir minėjau, pirmą kartą ėjau su keturiolikos žmonių grupe, o dabar – vienas. Eiti vienam – sunku, nes eini ir būni vienas, tačiau tuo pačiu supranti, kad aplink tave eina daug žmonių, galbūt su jais persimeti keliais žodžiais. Tiesa, artimų žmonių, draugų šalia nėra, todėl iš pradžių labai norėjau grįžti namo, kilo įvairios mintys. Atrodo, ten yra žmonės, kuriuos tu myli ir kurie myli tave, ir dėl to viskas daug paprasčiau, bet kartais tam tikrus kelius turi nueiti vienas, kad suprastum, kaip artimuosius vertini ir kaip jie vertina tave. Eidamas tikrai gali pažinti save. Išmokti priimti kitus žmones. Santiago yra vieta, kur skirtingiausi žmonės sugeba gyventi kartu. Aišku, turi lipti per save, bet supranti, kad visi esame čia dėl to paties ir pasaulyje žmonės yra dėl to paties, bet nesupranta to. Tame kelyje labai jauti kitus žmones, stengiesi dėl jų gerovės. – Kaip galėtum paskatinti jauną žmogų eiti šiuo keliu? Ką patartum? – Manau, kad jaunas žmogus turėtų žinoti, kodėl eina tuo keliu. Dauguma žmonių daro daug dalykų, nežinodami, kodėl, todėl nemanau, jog apskritai reiktų skatinti. Bet šis, Santiago, kelias tikrai perkeičia gyvenimą, sudėlioja daug dalykų į vietas, supaprastina tavo širdį, išmoko žvelgti į kitą žmogų, į save ir į Dievą. Taip pat išmoko pažvelgti į savo fizinę būseną. Tame atrandi nuostabių dalykų, nes tai yra toks unikalus gyvenimo nuotykis, tu jį tik vienąkart patiri, ypač jeigu išeini vienas. Tai tikrai žavi, bet ir tuo pačiu – tarsi einu tam ir tam, atsakyti į tuos ar anuos klausimus, ir tai yra geras tikslas, bet aš jutau, kad Dievas mane kviečia eiti šiuo Šv. Jokūbo keliu. Ir aš ėjau tuo keliu, o Jis man parodė, kokia mano gyvenimo misija, ką aš turiu veikti. Daug kas šį kelią eina iš populiarumo – nesutinku, kad taip turėtų būti. Manau, pirma reikia turėti tikslą, o tuomet, jei tam tikslui pasiekti tau reikia Santiago kelio, – pirmyn. Pavyzdžiui, jei tavo tikslas – atrasti, pažinti save, pažinti Dievą, pabūti su Juo, pabėgti nuo rutinos. Arba jeigu jauti, kad tau reikia mėnesiui pabėgti ar išeiti iš savo komforto zonos, nes šioje kelionėje komforto absoliučiai nėra, tai – fizinis skausmas, dvasinė vienatvė. Bet po to pastebi, kaip per tai atsiranda tikri dalykai. Jeigu tam, kad rastum atsakymus į savo klausimus, reikia 30 dienų 800 kilometrų kelionės, ir jeigu jauti Dievo kvietimą, tai tikrai yra šaunu. Aš nesakau, jog netikintis žmogus negali ten eit. Manau, kad tikintysis tiesiog kitaip mato šį kelią. Aš sutikau tikinčių ir netikinčių žmonių ir mačiau juos skirtinguose lygmenyse. Kaip tikintis, tu matai šiek tiek daugiau, tavo akiratis daugiau prasiplečia. Žmonės į Santiago eina atrasti savęs. Taip, aš atradau ten save, bet taip pat aš tame atradau ir Dievą, santykį su kitais, atradau prasmę iš Dievo, maldą. Tai yra krikščionių kelias, kurį jie mindžiojo IX a. Tai – jų maldų kelias. Dabar Santiago radikaliai populiarėja ir man gražu, kad žmonės ieško tikrų, autentiškų dalykų gyvenime, ir šis kelias yra nuostabi vieta ieškojimams.
Gintarė LASYTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
