Abejoja, ar kasininkė veikė viena

„Kai miestas pradėjo šurmuliuoti, jog mūsų sąskaitos Salantų kasoje išpustytos, o pati kasininkė dingo kaip į vandenį, – susirūpinau ir aš“, – atviravo Aloyzas Vasiliauskas.

Per 40 Kretingos kredito unijos Salantų kasos indėlininkų arba jiems atstovaujančių paveldėtojų su nerimu laukia šio mėnesio pabaigoje miesto kultūros centre įvyksiančio išvažiuojamojo teismo posėdžio, kuriame akis į akį turėtų susitikti su jų pinigus pasisavinusia kasininke Renata Neverauskiene.

Paskelbė paiešką

Pirmasis posėdis, dalyvaujant nukentėjusiesiems, įvyko Klaipėdos apygardos teisme, tačiau kaltinamoji neva dėl ligos jame nepasirodė. Kadangi pateisinančių dokumentų apie tai jos advokatas nepateikė, teismas 46-erių R. Neverauskienei skyrė griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, be to, paskelbė kaltinamosios paiešką.

Kasininkė teisiama už tai, kad klastojo dokumentus ir iš svetimų sąskaitų sau susišlavė daugiau kaip 220 tūkst. Eur. Jai gresia laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų.

Tačiau Salantus ir aplinkinius kaimus sudrebinusio skandalo aistroms aprimus, dauguma vietinių gyventojų neabejoja, jog į nusikalstamą veiką R. Neverauskienė galėjo būti įsitraukusi ne viena.

„Na, pagalvokit, kam gi jai vienai tokie dideli pinigai? Kaip gyveno Erlėnuose sovietmečiu statytame name, kurį maždaug prieš 20 metų iš buvusių šeimininkų nusipirko, taip ir tebegyvena. Vyras Robertas – buvęs ilgametis Salantų policininkas, šiuo metu išėjęs į užtarnautą poilsį, uždarbiauja užsienyje. Jei ką to namo viduje jie ir pasiremontavo ar naujus baldus pirkosi, tai tik ne už tokias grandiozines sumas. O kad Renata atostogauti kažkur buvo išvykusi, – girdėjome. Bet juk daugeliui viduriniojo sluoksnio žmonių per atostogas po šiltus kraštus pakeliauti dabar kišenė leidžia,“ – svarstė gatvėje pakalbinti praeiviai.

Šį niekuo neišsiskiriantį namą, statytą sovietmečiu, Neverauskų šeima nusipirko daugiau kaip prieš 20 metų.

Klastojo dokumentus

Kredito unijos Salantų kasa įsikūrusi tame pačiame pastate, kur ir Imbarės seniūnija.

„Iš pažiūros Renata – maloni, visada besišypsanti, šiltai bendraujanti moteris, koridoriuose susitikdavom, pasisveikindavom, žodžiu kitu persimesdavom, bet juk į žmogaus vidų neįlįsi... Tai, kas įvyko, sveiku protu ir mums sunku suvokti“, – stebėjosi ir seniūnas Antanas Turauskis bei socialinės paramos vyresnioji specialistė Jadzė Pociuvienė.

Ši seniūnijos specialistė taip pat gyvena Erlėnuose. Jos žodžiais, kažin, ar nors vienas kaimynas apie R. Neverauskienę blogai atsilieptų.

„Į mūsų kaimą Neverauskų šeima atsikraustė lyg tai pardavusi butą Kretingoje. Tame pačiame name, kur apsigyveno, jie anksčiau buvo įsteigę parduotuvę, kurį laiką prekiavo maisto produktais, žmonės eidavo čia pirkti“, – pasakojo J. Pociuvienė.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad, indėlininkams nežinant, R. Neverauskienė nutraukdavo jų terminuotas sutartis arba pinigus iš sąskaitų tiesiog išsigrynindavo, o kvituose pasirašydavo už save kaip unijos darbuotoją bei už klientus, jų parašus suklastodama. Ketverius metus svetimus pinigus grobsčiusi unijos darbuotoja liepto galą priėjo tada, kai viena klientė savo indėlio atsiimti atvyko ne į Salantuose esančią kasą, o tiesiai į kredito uniją Kretingoje, J. K. Chodkevičiaus gatvėje. Atliekant bankinę operaciją kompiuterio sistema parodė, jog indėlis jau atsiimtas.

Tarp nukentėjusių salantiškių – daugiausia vyresnio amžiaus gyventojai. Atsižvelgęs į tai bei į patiriamas nemažas kelionės iki Klaipėdos išlaidas, apygardos teismas ir nusprendė rengti išvažiuojamuosius posėdžius Salantuose.

Akyse – tarsi lapė

Daugelis klientų į unijos kasą Salantuose persivesdavo pensijas, ateidavo susimokėti mokesčių, padaryti pervedimų. Jeigu kam nors prireikdavo atsiimti indėlį, kasininkė pinigus išmokėdavo iš kito asmens sąskaitos.

„Aš nebenoriu prisiminti to, kas buvo, nebenoriu vėl aitrinti širdies“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo viena nukentėjusiųjų, prašiusi jos pavardės neskelbti.

Anot jos, R. Neverauskienė unijos klientams visada atrodžiusi ir paslaugi, ir geraširdė.

„Ji žinojo, jog namuose slaugau ligonį. Būdavo, telefonu paskambins, pasidomės, kaip jis laikosi, pasiteiraus, ar artimiausiu metu iš unijos nesiruošiame pasiimti santaupų. Maniau: kokia gera ir rūpestinga darbuotoja. Bet paaiškėjo, jog taip ji tik gudravo, norėjo užsitikrinti, kad pinigų artimiausiu metu nesikreipsim“, – sunkiai rinko žodžius garbaus amžiaus salantiškė.

Kad unijoje kažkas ne taip, ji teigė susimąsčiusi prieš keletą mėnesių, pinigų prireikus į namą vedant vandentiekio ir kanalizacijos tinklus.

„Triskart tada myniau šios įstaigos slenkstį, kol atgavau santaupas. Renata vis apgailestaudavo, jog Kretinga Salantams vis neperveda“, – prisiminė moteris.

Apie tai, kad ir jos, ir vyro sąskaitose jau švilpauja vėjai, ji teigė sužinojusi, kai atėjo susimokėti mokesčių. „Atostogaujančią Neverauskienę tuomet pavadavusi kita unijos kasininkė mūsų sąskaitose terado 29 centus“, – pasakojo salantiškė.

Kita gyventoja, kurios vardas ir pavardė redakcijai taip pat žinomi, Salantų kasoje laikė kompensaciją, gautą iš darbovietės išeinant į užtarnautą poilsį.

„Susizgribau, kad reikia pasitikrinti, kai miestas apie unijoje pradingusius indėlininkų pinigus jau ūžė. Be to, netrukus iš Kretingos kredito unijos gavau kvietimą atvykti“, – savo išgyvenimais pasidalijo ji.

Su indėlininkais jau atsiskaitė

Salantuose gimęs ir senatvės čia sulaukęs Aloyzas Vasiliauskas teigė, jog, jei ne spaudoje pasirodžiusi žinutė apie kasininkės paiešką ir ne paties Kretingos kredito unijos vadovo Alvydo Šaltmerio netikėtas skambutis, gal ir šiandien nenujaustų, kad ir jo santaupos kuriam laikui buvo „išgaravusios“.

Prieš kokius 5 metus į sąskaitą Salantų kasoje jis buvo įsinešęs keletą tūkstančių tuomet dar litais. Mieste kilus šaršalui Aloyzas taip pat sukluso, o netrukus sulaukė paties unijos vadovo Alvydo Šaltmerio skambučio.

„Vadovas neišgąsdino, nepaaiškino, kodėl, bet liepė atsinešti sutartį bei kitus dokumentus. Savo santaupas, kaip ir visi kiti nukentėjusieji, ačiū Dievui, atgavau“, – džiaugėsi Aloyzas.

„Tai – sena istorija, aplinkybės buvo tiriamos 5 metus. Indėlių grobstymai prasidėjo 2007-aisiais, kai Kretingos kredito unijai vadovavo kitas žmogus, kuris dabar – jau kapuose“, – paprašytas pakomentuoti, teigė A. Šaltmeris. Vadovauti įstaigai jis pats buvo pakviestas 2011-aisiais, kai paliko tuometinio „DnB Nord“ banko Kretingos skyriaus valdytojo pareigas.

„Žinoma, ir į Kretingos kredito uniją ėjau nusiteikęs dirbti, o ne ieškoti vagių. Atvažiuodavau ir į Salantų kasą, patikrindavau dokumentus – viskas gerai. Kol yla neišlindo iš maišo, juk negalėjau žinoti, kad žmonių parašai – netikri, – sakė jis. – Dabar jau byla pasiekė teismą. Visiems Salantų kasos indėlininkams sąskaitas atstatėme, o patirtąją žalą – 223 tūkstančius eurų – unija iš Renatos Neverauskienės siekia prisiteisti“.

• Rašyti komentarą (6)