Pagaunanti ir stabdanti akimirkas

„Yra posakis – gaudyk akimirką, ką aš ir darau. Ir jau nebegaliu sustoti: pamatau ir fotografuoju gyvenimo grožį kasdienybėje, ko kiti skubėdami nepamato“, – apie savo pomėgį fotografuoti kalbėjo savamokslė 73-jų darbėniškė Irena Budrienė.

Darbėniškės Irenos Budrienės pomėgis žinomas „Smilčių“ skaitytojams iš priedo fotogalerijoje publikuojamų jos užfiksuotų gamtos vaizdų.

Rengia tematines parodas

Moteris sakė, jog ji labiausiai mėgstanti fotografuoti gamtą – medžius, paukščius, debesis, saulėlydžius. „Nuvažiuoju po kelis kilometrus dviračiu, kol tinkamoje vietoje pamatau besileidžiančią saulę, gėriuosi ja ir stengiuosi fiksuoti fotoaparatu. Prie tvenkinio ar jūros prasėdžiu po kelias valandas, kol sulaukiu atplaukiant gulbių. Dabar „sergu“ jūra: dieve mano, kokia tai nepozuojanti grožybė, – kaskart vis kitokia. Tik nepastabiam žmogui ji atrodo vienoda“, – kalbėjo I. Budrienė.

Ji sakė fotografuojanti ir, pagal seną įprotį, norinti matyti nuotraukose išryškintus vaizdus. „Man norisi laikyti jas ne kompiuterio laikmenose, o – rankose ir mėgautis vaizdais“, – sakė moteris, nuotrauką prilygindama popierinei, o ne elektroninei knygai.

Nuotraukų darbėniškė yra sukaupusi šimtus, – pagal temas jos sudėliotos į 25 albumus. Pačius gražiausius vaizdus išdidina, įrėmina ir rengia tematines parodas. Debesų ciklą ji eksponavo Kretingos rajono M. Valančiaus viešosios bibliotekos Darbėnų filiale, yra surengusi parodų Grūšlaukės, Laukžemės, Kurmaičių filialuose, o šiuo metu jos paroda „Gulbių kerai“ iškabinta Šukės filiale.

Irenos Budrienės nuotraukos iš ciklo „Gulbių kerai“

Fiksuodavo vien akimis

I. Budrienė, daugel metų dirbusi Darbėnų miestelio laiškininke, atviravo, jog niekad nesitikėjo, kad jos nuotraukos gali tapti kažkam įdomios. „Dirbdama laiškininke, fotografuodavau vien akimis: eidama į darbą matydavau kiekvieną medį, įdomesnį lapą ar praskridusį paukštį, dienos–nakties bei metų laikų kaitą“, – sakė pašnekovė.

Pirmąjį juostinį fotoaparatą ji įsigijo prieš 20 metų ir jau nebesiskyrė, kaip su artimu draugu. Pakeitė du skaitmeninius fotoaparatus.

„Man atrodo, kad aš nieko ypatingo nepadarau – tiesiog matau ir fiksuoju. O kai dienos niūrios, traukiu tuos vaizdus, vartau ir mėgaujuosi jais“, – neslėpė darbėniškė.

Sykį Darbėnų bibliotekoje vartydama nuotraukų albumą, bibliotekininkei Danutei Paulikienei ji prasitarusi, kad ir ji turinti savų nuotraukų. „Danutė nebepaliko manęs ramybėje: atnešk, parodyk, – ragino. Kai atnešiau, sako – negali laikyti užslėpusi, turi parodyti ir kitiems“, – kaip buvo surengta jos pirmoji paroda, prisiminė I. Budrienė.

• Rašyti komentarą (0)