Tremties istorijas išlieję dainomis

Šį sekmadienį Kretingos kultūros centro tremtinių choras „Atminties versmė“ pakvies klausytojus į jubiliejinį koncertą, skirtą choro veiklos 20-mečiui. Jo vadovė Kristina Rimienė teigė, jog darbas su tremtiniais jai – lyg susipažinimas su gyvąja istorija. „Ne kiekvienam duota garbė vadovauti tokiam kolektyvui, išgirsti jų jaunystės dainas“, – sakė ji.

Prieš šventę pasidalinti prisiminimais „Smiltys“ pakvietė prie šio choro ištakų stovėjusią 82-jų vydmantiškę poetę ir meno vadovę Nijolę Rimkienę bei ilgametę chorvedę, netrukus 80-metį švęsiančią muzikos pedagogę Rūtą Jurgutienę.

Su daina per gyvenimą du dešimtmečius Kretingos tremtinius lydėjo chorvedės: (iš kairės) Rūta Jurgutienė, Nijolė Rimkienė ir Kristina Rimienė.

Iš Sibiro sugrąžino jaunystę

„Kai 1989 m. įsikūrė Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, tuomet dirbau Vydmantuose – vadovavau folkloro kolektyvui. Žinodamos, kad esu tremtinė, pas mane atvyko tuometinė Kretingos skyriaus vadovė Danutė Krakauskienė su kolege Sofija Gedgaudiene – abi buvusios politinės kalinės, jau iškeliavusios anapilin, – ir pradėjo įkalbinėti, kad vadovaučiau jau suburtam jų kolektyvui“, – prisiminė N. Rimkienė.

Pajutę laisvės gūsį, tremtiniai patys būrėsi: dalijosi prisiminimais, istorijomis, buvo kupini entuziazmo. Jiems norėjosi prisiminti jaunystės dainas, dainuotas Sibiro ir gulagų toliuose. „Paėmiau akordeoną, ir plėšėm tas dainas, iš širdies gelmių iškeldami, atrodė, pačią jaunystę su jos išgyvenimais, skausmais ir džiaugsmo akimirkomis. Su ašaromis akyse uždainuodavom tremtyje sukurtas ir paslapčiomis dainuotas dainas, šiandieną jau žinomas „Leiskit į tėvynę“, „Ešelonų broliai“, „Neverk, sesute, suklupus po kryžium“. Prisidėjau ir aš savo kūryba, sukūriau dainų, ypač pamėgta buvo daina „Sugrįžki, jaunyste, iš Sibiro tolių“, – ansamblio „Atmintis“ pradžią atgaivino N. Rimkienė.

Jų ansamblis vienintelis Kretingos rajone tuomet dainuodavęs patriotines dainas, todėl ansambliečiai būdavo kviečiami į įvairius Sąjūdžio renginius, giedoti bažnyčioje ar atidengiant paminklus. Paminint didžiųjų tremčių dieną, gimė tradicija giedoti geležinkelio stotyse.

N. Rimkienė ansambliui vadovavo 12 metų, – ligi 2007-ųjų dirbo iš idėjos, negaudama algos. „Rinkdavomės tautininkų būstinėje, geltoname namelyje už restorano, arba tautininkų vadovo Antano ir jo žmonos Valerijos Martišių namuose, – traukdavom dainas, bendraudavome ligi išnaktų. Tai buvo šiltos dvasingos bendrystės metas“, – sakė N. Rimkienė.

Sukaupė choro archyvą

Tačiau 1995 m. dainingoji tremtinių bendruomenė susiskaldė: dalis liko N. Rimkienės vadovaujamame ansamblyje, o kita dalis perėjo į chorą. Lietuvoje atgimus Dainų šventėms, žmonės panoro jose dalyvauti, o chorų repertuarai ir reikalavimai buvo labai griežti – tekdavo įveikti sudėtingas dainas, kol praeidavo komisijos atrankas.

Dainų šventėms rengti į Kultūros centro chorą „Atminties versmė“ susibūrusius žmones buvo patikėta R. Jurgutienei, kuri vadovavo šiam chorui 18 metų.

„Atsimenu, pirmasis mūsų choro koncertas įvyko 1995-ųjų birželio 14-ąją, prie gimnazijos tvenkinio atidengiant paminklą sovietų nukankintoms aukoms“, – versdama segtuvą su įvairiais įrašais, datomis, choristų sąrašais, kalbėjo R. Jurgutienė.

„Mėgau statistiką: pažiūrėkit, 1995 m. tebuvo tik 9 choristai, – tai mažiausias dalyvių skaičius. Vėliau kasmet jų gausėjo: po metų – 17, o 1997 m. – 23 choristai. Gausiausios choro gretos – 36 dainininkai – buvo 2003 m., kai rengėmės Pasaulio lietuvių dainų šventei. Iš viso per 18 metų pasikeitė 66 choristai. Rutuliukais sąraše pažymėjau žmones, kurių jau nebėra, – užfiksavau per 20 iškeliavusiųjų“.

Kretingiškiams koncertuos šios sudėties Kretingos kultūros centro tremtinių choras „Atminties versmė“. Jiems talkins Klaipėdos universiteto Menų akademijos studentai birbynininkai.

Susibūrė nepažindami natų

„Tremtinius tuomet vienijo ne geri balsai, o jų bendrystė, entuziazmas ir noras apdainuoti skaudžią savo dalią. Žmonės nepažino natų, plėšdavo visa gerkle, – žinau, kad ne vienas chorvedys neatlaikė ir atsisakė mokyti juos dainavimo pagrindų. Tačiau tų žmonių didžiulis noras dainuoti nugalėjo. Niekada negirdėjau tarpusavyje juos besiguodžiant ar gyvenant praėjusių dienų prisiminimais, matyt, visa tai būdavo atiduodama dainai“, – kalbėjo R. Jurgutienė.

Ji skaičiavo, jog jos vadovaujamas choras 10 kartų dalyvavo Tremtinių dainų šventėse, 3-kart Respublikinėse, tarp jų – ir Tūkstantmečio, dainų šventėse, Mažosios Lietuvos dainų šventėse ir Stasio Šimkaus tarptautiniuose festivaliuose, nesyk pati juose dirigavo jungtiniams chorams.

„Dirbti ir būti su tais žmonėmis buvo labai gera. Mūsų santykiai buvo labai paprasti, šitie žmonės nemokėdavo būti susireikšminę. Kiek keliauta: grįždami nuo pat Vilniaus iki namų dainas traukdavom, – Petrutė Jakienė kaip ugnis visus užvesdavo ir išjudindavo. Atsimenu, vienoje dainų šventėje lijo, grįžom nušlapę, sušalusiom kojom, bet tokie laimingi. Tai mus „vežė“, dėl to vertėjo stengtis dirbti“, – atviravo chorvedė.

Anot R. Jurgutienės, iš pradžių galiojo nuostata, kad tremtinių chore dainuoja tik tremtiniai: „Tačiau vėliau ši nuostata pasikeitė, klaipėdiečiai sakė – neišsilaikysit, nes choras natūraliai išmirs. Todėl į mūsų gretas įsiliejo tremtinių artimieji, giminaičiai, o vėliau – ir šiaip prijaučiantys, balsingi žmonės iširus „Gintaro“ chorui. Vėliau dalis pasitraukė, įsikūrus „Bočių“ draugijos chorui“.

Jaučia dvigubą pagarbą

R. Jurgutienė tęsė mintį: „Praverčiau albumus, nuotraukas, – kiek paminklų, partizanų žūties vietų ir bunkerių apdainuota. Draugavome su Šilutės, Jurbarko, Gargždų tremtinių chorais, kurie šiandieną, deja, jau iširę. Nemažai tremtinių sunkiai serga, iškeliauja, o vadovai – taip pat, kaip ir aš, garbaus amžiaus ir pavargę. Laikas užleisti vietą kitiems, tačiau norinčių vadovauti tremtinių chorams nebeatsirado“.

Todėl, R. Jurgutienė mano, jog kretingiškiams pasisekė, kad jai išėjus, chorui vadovauti ėmėsi K. Rimienė.

Kai išėjo R. Jurgutienė, Kretingos tremtinių choras balansavo ant ribos – išsilaikys ar ne. Ir tai, pašnekovių nuomone, yra natūralu, kad keičiantis vadovams, pasikeičia ir sudėtis, juolab kad tremtinių choras, atėjęs su laikmečiu, yra ir natūraliai nueinantis.

„Pusmetį dar prašiau Rūtos, kad man pagelbėtų, – atviravo nuo 2014-ųjų chorui vadovaujanti K. Rimienė. – Darbas su tremtinių choru man buvo tikras išbandymas, jų repertuaras – specifinis. Mes dainuojame nebe vien tremtinių dainas, už ką gaunu iš jų pylos. Sakau – esu jauna ir nepatyrusi, įsiklausau į jų norus ir darau daug ką, ko jie pageidauja. Nes tie senjorai verti dvigubos pagarbos – už jų praeitį ir už tai, kad geba spinduliuoti šilumą ir tokią energiją, ko mes, jauni žmonės, turime iš jų pasimokyti“.

• Rašyti komentarą (0)