Lietuvių knygos kultūra – išskirtinė

Į kasdienį klausimą „Kaip gyvenate?“ kretingiškis rašytojas Ievos Simonaitytės premijos laureatas Algis Kuklys atsakė taip, kaip ir priklauso rašytojui: „Nuo knygos – iki knygos“. Ir neslėpė, jog pastarosios savaitės, dienos jam – džiaugsmingos: ne per seniausiai rašytojui pavyko išleisti tris savo romanus.

Rašytojas Algis Kuklys įsitikinęs, jog ypač daug skaityti turėtų pradedantys literatai, juolab kad mokytis tikrai yra iš ko.

„Kiti metai, ko gero, bus tušti – stebuklų nebus. Iki gyvo kaulo įkyrėjau aš savo rėmėjams, be kurių rašytojo svajonėms išleisti knygą nebūtų lemta išsipildyti, – kalbėjo dienos šviesą išvydusių romanų „Iliuzija“, „Antrininkas“ ir „Knyga apie demonus“ autorius. – Man vienas bičiulis vis sako, jog dabar niekas knygų neskaito. O aš galvoju: jeigu nors ir vienas perskaitys – verta rašyti, nes tai – jau įvykęs dialogas tarp autoriaus ir skaitytojo“.

A. Kuklio „Iliuzijoje“ kalbama apie nežabotą korupciją – tai, ką autorius parašė jau seniai, Lietuvoje išsipildę su kaupu: rašytojas tarsi į priekį numatė, kad taip įvyks. „Antrininkas“ – liūdnas pasakojimas su liūdna pabaiga apie gyvenimą, meilę, o skaitant „Knygą apie demonus“ ji nukeltų mus į tolimą praeitį, apie kurią pasakoja vienuolis, įsitikinęs, jog pagonys – žmonės, kurie bendrauja su demonais, geba atlikti magiškus dalykus – ne veltui mūsų vaidilų, krivių prisibijodavo ir kryžiuočiai bei kalavijuočiai.

„Šios mintys tik sustiprėjo, kai perskaičiau Henriko Latvio „Livonijos kronikas“ ir Šneiderio „Prūsus“, – kad knygos ir apskritai poreikis skaityti jo gyvenime turėjo ir tebeturi didelį poveikį, kalbėjo rašytojas. – Šį mėnesį savaitraščiui „Literatūra ir menas“ sueis 70 metų. Aš jį skaitau nuo 16-os, vadinasi, jau visus 50 metų. Kai augau, brendau, nebuvo jokių kompiuterių, o ir televizorių retas kuris teturėjo. Taigi vienintelė atrakcija buvo knygos ir futbolas“.

Pirmoji knyga, kurią būsimasis rašytojas perskaitė Kretingos bibliotekoje, buvo apie rusų keliautoją Mikluchą-Maklajų. Po to sekė Žiulis Vernas, lietuvių autoriai. Trumpuoju prozos žanru A. Kuklys, prisipažino, susižavėjo mokydamasis Telšių meno mokykloje, dabartinės Vilniaus dailės akademijos Taikomojo meno fakultete. Tada spaudoje pasirodė ir pirmoji novelė „Sidabrinė pasaka“ ir du eilėraščiai. „Tą novelę mokėjau atmintinai – man, aštuoniolikmečiui, pirmasis kūrinys buvo labai brangus“, – prisiminė rašytojas, daug skaitęs ir mokęsis iš kitų autorių.

Anot A. Kuklio, ir pradedančiam literatui, ir apskritai besidominčiam literatūra tikrai yra ką skaityti: „Juozas Aputis – gyvoji klasika, Saulius Tomas Kondrotas, kurį teko pažinti, – puikių apsakymų autorius, Romualdas Granauskas – išskirtinis rašytojas, kurio tekstus galėčiau lyginti su garsiais užsienio kūrėjais, kurių ne vieną jis prašoka įvairiais aspektais. R. Granausko „Jaučio aukojimas“ – kūrinys, kokio mūsų literatūroje nebuvo ir kokio dar nėra. Žavi mane ir Danieliaus Mušinsko novelės, kurios tik patvirtina, jog žemaičiai turi atskirą savitą pasaulėjautą, negali nežavėti Jurgos Ivanauskaitės apsakymai ir romanai“.

Su didele pagarba A. Kuklys prisimena Joną Strielkūną. „Baigęs meno mokyklą Telšiuose, atsidūriau Vilniuje – literatūra jau „sirgau“, ir nunešiau jam apsakymą „Mažas mėlynas langas“ apie prieškario tragiškos lemties dailininkę Marcę Katiliūtę. Aš supratau, kad kaip literatas buvau silpnas, bet J. Strielkūnas mano publikaciją „Literatūroje ir mene“ išspausdino, – apie pirmuosius bandymus kurti, rašyti kalbėjo A. Kuklys. – Pradėjau atidžiau skaityti J. Strielkūną – jo eilėraščiai nuostabūs, niekuo nenusileidžia kitiems poetams. Buvo malonu bendrauti su šiuo žmogumi – jis labai mokėjo išklausyti“.

Iš užsienio autorių A. Kuklys labai vertina Gabrielio Garsijos Markeso kūrybą – jo knygą „Šimtas metų vienatvės“ rašytojas perskaitęs keletą kartų, o „Patriarcho ruduo“ patraukia nuo pirmo sakinio. Neslepia A. Kuklys ir savo susižavėjimo Franco Kafkos kūryba – kretingiškio bičiulis šviesaus atminimo rašytojas Rimantas Černiauskas A. Kuklį netgi pravardžiuodavo Kretingos Kafka, – ir tą susižavėjimą kelia tobuli F. Kafkos apsakymai, įdomūs romanai „Procesas“, „Pilis“.

„Esu pastebėjęs, jog žydų kilmės rašytojai, kūrėjai yra labai saviti – aš manau, kad tai susiję su šios tautos kultūra, nuo mažens vaikui ugdomu požiūriu, kad knyga – šventas dalykas, – įžvalgomis pasidalino A. Kuklys. – Tačiau ir mes – ne kokie barbarai: lietuviai irgi turi išskirtinę Europoje knygos kultūrą, kurią įprasmina knygnešiai, visa plejada dvasiškių, kūrę literatūrą. Kad ir tas pats Kristijonas Donelaitis – rašė ne apie miesčioniškas intrigas, kurių pilna buvo persisotinusioje Europoje – jam, kaip ir kitiems dvasininkams literatams, buvo svarbus dvasinis kodas“.

Pats rašytojas turėjo sukaupęs labai didelę biblioteką, tačiau pamažu ją dalina: įvairių knygų jis padovanojo Vydmantų, Darbėnų bibliotekoms, Padvarių pensionatui, savo sūnėnui.

---

Algio Kuklio knygų penketukas:

1. Rimanto Černiausko „Gusto istorijos“: „Pasakojimai apie gudrų durnių ir jo nuotykius smagiai nuteikia, rašytojo išskirtinė savybė – puikus humoro jausmas ir filosofinė potekstė“.

2. Romualdo Granausko visa kūryba: „Unikalūs tekstai. Šio rašytojo kūrybą galėčiau lyginti su kirgizų rašytoju Čingizu Aitmatovu – gal ir ne pats tinkamiausias palyginimas, bet jie abu panašūs menine įtaiga“.

3. Danieliaus Mušinsko novelės: „Jos atskleidžia žemaitišką pasaulėjautą, jų herojai – žemaičiai, provincijos žmonės, į viską turintys savo požiūrį, o jis – nenusakomas“.

4. Sauliaus Tomo Kondroto „Ir apsiniauks žvelgiantys per langą“: „Rašytojas ieško ir suranda gylį. Yra du tipai rašytojų: vieni – pasakotojai, o kiti – mąstytojai. Kondrotas – mąstytojas“.

5. Jono Strielkūno poezija: „Jo eiles reikia skaityti garsiai, kad pajaustum tikrą grožį. Poezijoje yra sukoncentruotas tautos ir kalbos grožis. Strielkūnui tai pavyko“.

• Rašyti komentarą (0)