|
Susiradęs mokytoją, atstatė prisiminimų tiltą
Mokyklose besibaigiant mokslo metams, 63-jų kretingiškis Virginijus Jagminas neslėpė jaudulio, po dešimtmečių vėl atgaivinęs ryšį su savo mylimu mokytoju Edmundu Bauža bei jo žmona Danute iš Kelmės, Notėnų kaimo, ir jaudindamasis rodė mokytojo nupieštą senąją mokyklą bei jam parašytą eilėraštį.
“Kai šiandien kam nors iš jaunų žmonių papasakoju apie savo mokytoją, niekas netiki, kad sykiu mokykloje šokdavome ligi paryčių: jis oriai po aikštelę vedžiodavo savo gražuolę žmoną, o mes šėliodavome aplinkui“, – pasakojo V. Jagminas. Anot jo, D. ir E. Baužų pora buvusi viso kaimo pažiba. „Jo tėvų, buvusių dvarininkų, kiemas buvo pilnas paukščių, augo didžiulis senas sodas. Mums, vaikams, šeimininkai leisdavo pasirinkti obuolių, – tik, vaikai, nevokit, sakydavo. Į jų išpuoselėtą sodybą dar sovietmečiu veždavo ekskursijas. Mūsų tėvai stebėdavosi, kaip senųjų šeimininkų neištrėmė į Sibirą, bet mums, vaikams, tai visai nerūpėjo“, – V. Jagminui atgijo vaikystės prisiminimai. Mokytojas E. Bauža dėstė rusų kalbą, darbus ir muziką. „Vaikeliai, sakydavo, muziką reikia ne tik girdėti, bet ir suprasti. Kai smuiku užgrodavo savo sodybos gonkose, visas kaimas išeidavo jo pasiklausyti. Jis ir piešdavo labai gražiai“, – džiaugdamasis atsiųstuoju piešiniu, kalbėjo kretingiškis. Ryšys su mokytoju E. Bauža – kaip tikino pašnekovas, paskutiniu iš tų, kurie dar likę gyvi, po ilgų dešimtmečių atgijo visai netikėtai – išgirdus per radiją jam skirtą sveikinimą. „Nedrįsau skambinti, nors iš savo sesers galėjau gauti telefono numerį. Kelmėj, Notėnų kaime, dar išliko trys sodybos, – pravažiuoju jas, vienoj iš jų ir tebegyvena mokytojas. Parašiau jam sveikinimo atviruką. Laukiau, tikėdamasis kad atrašys. Ir vienądien tikrai gaunu atsakymą – pasirodo, manasis laiškas keliavo ilgai, nes pirmiausiai pateko į Notėnus, Skuodo rajone, ir tik iš ten pasiekė adresatą Kelmės rajone“, – pasakojo V. Jagminas. Vyras neslėpė jaudulio, kad mokytojas sakė jo laišką saugąs kaip relikviją. Nupiešęs jo vaikystės mokyklą – Virgi, sakė, gal atpažinsi joje ir save. „Po to susiskambinom, ilgai kalbėjome apie klasės draugus – aš vis dar palaikau ryšį su jais, išsibarsčiusiais po visą Lietuvą – paskambinu, parašau atviruką“, – apie saugomą ryšį su mokykla ir draugais, o per juos – ir vaikystės pasauliu, kalbėjo V. Jagminas. ---
Aš nežinau, kada
Tave taip pavadino...
Esi beržų glėby
Ir Vėgėlės krante,
Bet tu – tai Paprūdžiai,
Dalis mano likimo.
Tu – mano mokykla,
Namai ir šiluma.
Kiek daug, kiek daug pėdų
Takeliuose įminta,
Kiek žingsnių po beržais
Ir klasėj prie lentos!
Kiek žodžių ir dainų
Erdvėj toj užrakinta.
Tuo laiko rakteliu...
Neatrakinsi jų.
Iš kur tiek daug šviesos
Tarp tų medinių sienų,
Kurių balti langai
Paskendo ilgesy.
Senutė mokykla
Akis jau pražiūrėjo,
Belaukdama vaikų
Iš metų tolimų.
Su virpančia širdim
Aš pas tave ateisiu
Jau ne rašyt lentoj,
Ne žaisti po langais,
Ateisiu paklausyt
Šviesios vaikystės aido
Iš tavo tolumos
Ir tavo tylumos.
|