|
|
|
Trylikamečio laiškas – geriausias šalyje
Pranciškonų gimnazijos septintokas Linas Daugėla, dalyvavęs tarptautiniame jaunimo epistolinio rašinio konkurse „Parašyk laišką sau – 45-erių metų žmogui“, šiemet nuskynė laurus – jis tapo šio konkurso nugalėtoju šalyje. Lino rašinys išverstas į prancūzų kalbą ir išsiųstas į Šveicariją, kur atstovaus Lietuvai tarp kitų pasaulio šalių nugalėtojų ir jį vertins tarptautinė komisija.
L. Daugėlą konkursui rengusi lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Daiva Ataitė, sugrįžus abiem po apdovanojimo Vilniuje, Susisiekimo ministerijoje, kuri tradiciškai – šiemet jau 45-ąjį kartą – rengia šį konkursą, neslėpė džiugesio: „Linas praėjusį penktadienį buvo žvaigždė, – jo rašinį labai išgyrė susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius bei komisijos nariai“. Iš viso konkurse dalyvavo 109 pačius geriausius rašinius savose mokyklose parašę vaikai, o Lino rašinys, anot pedagogės, pranoko kitus nuoširdumu, iškeltomis vertybėmis. „Komisiją žavėjo labai įdomi kretingiškio rašinio forma – tarsi ištrauka iš dienoraščio, kurioje jaunas žmogus iš šiandienos perspektyvos žvelgia į save po 30 metų, ką jis ketina keisti savyje ir tuo pačiu – pasaulį – pradėdamas nuo savęs, kad padarytų jį geresniu. Kiti mokiniai savo rašiniuose dažniausiai save įtvirtino moksliniais atradimais ir pasiekimais, o Linas – moraliniu aspektu“, – pabrėžė D. Ataitė. Pats L. Daugėla atviravo, jog nesistengęs iš savęs išspausti to, ko šiandieną dar nėra, jis nežinąs, kuo tapsiąs, kokią profesiją pasirinksiąs ir kokius darbus dirbsiąs. Tačiau jis jau žino, kad gyventi norėtų Lietuvoje, nes tai – jo tėvynė, kurią jis labai myli. Jis taip pat norėtų gyventi sveikai: šiandieną jam nesuprantama, kaip žmonės rūkydami nuodija save ir už tai dar moka nemažus pinigus. „Taip pat pažvelgiau į savo vidų, peržvelgiau ir įvertinau ydas ir sau, brandžiam 45-erių vyrui, įsipareigojau tapti kantresniu, pakantesniu žmogumi“, – tvirtino trylikametis. Po apdovanojimų abu su jį lydėjusia mokytoja D. Ataite buvo pakviesti nugalėtojų pietų į „Neringos“ restoraną, po to aplankė Lietuvos nacionalinį muziejų ir pabuvojo Sakurų parke. D. Ataitė, džiaugdamasi Lino sėkme, gyrė jį, kaip itin kūrybingą paauglį: „Epistolinius rašinius jis rašo nuo penktos klasės, pernai taip pat dalyvavo konkurse ir pateko į šalies geriausiųjų dešimtuką. Komisija jį taip pat gerai įsidėmėjo, pastebėdama, kaip jis kūrybiškai pakilo. Linas rašo ir eilėraščius, labai daug skaito, ir būnant Vilniuje paprašė nuvežti į knygynus, kad nusipirktų geros poezijos“. Mėgstamiausi trylikamečio poetai, atviravo jis, yra Justinas Marcinkevičius, Vytautas Mačernis, Henrikas Radauskas, Aidas Marčėnas. Gana platus L. Daugėlos pomėgių spektras: jis lanko jaunųjų žurnalistų, technologijų, biologų būrelius, – yra pastarojo pirmininkas. Vaikinas domisi gyvūnais bei kinologų veikla, yra surinkęs gausią numizmatikos – litų bei eurų – kolekciją ir kolekcionavimu, neslėpė pedagogė, „užkrėtęs“ ir ją. --- „Parašyk laišką sau – 45-erių metų žmogui“ Sveikas, gyvenimo pusiaukelę pasiekęs Linai,atmeni – kaskart prieš gimtadienį ir didžiąsias metų šventes (tada įprastai turime daugiau laisvo laiko) mėgstu pavartyti šeimos nuotraukų albumus ir į Sigutės Ach išpieštą užrašų knygutę parašyti, apie ką tuomet mąstau, apie ką svajoju, ko tikiuosi... Tai pradėjau daryti baigęs trečią klasę, gavęs dovanų tą gražiąją knygutę, taigi ji – savotiškas sielos dienoraštis. Ji man pasakoja, apie ką galvojau, koks buvau prieš kelerius metus... Turiu pripažinti – šiek tiek juokingas ir naivus, nors ir dabar esu tik septintokas. Šiandien mintys skrieja į ateitį – svarstau, koks būsiu jau suaugęs vyras, pavyzdžiui, sulaukęs 45-erių?.. Ar būsiu įgyvendinęs savo svajones (anot mamos, tai gyvenimo scenarijus, o ne šiaip vaikiški paistalai), tapęs tuo, kuo norėjau tapti? Savo mieloje užrašų knygutėje skaitau: „Užaugęs nebevalgysiu saldainių...“ Turbūt tai rašiau, kai skaudėjo dantį. Prisipažinsiu, man turbūt nepavyks. Stengsiuosi įveikti silpnybę saldumynams, bet smaližiumi liksiu. Turbūt dažnai skanausiu ir šokoladinio torto ar riestainių su pabarstukais. „...Priversiu pasaulį mesti rūkyti ir niekada nerūkysiu pats.“ Priversti neberūkyti kitų man greičiausiai nepavyks, bet pats tikrai nerūkysiu. Nežadu savęs nuodyti ir dar už tai mokėti pinigus. Niekada nesupratau (ir iki šiol nesuprantu) žmonių, kurie rūpestį skandina traukdami dūmą ar paprasčiausiai juo mėgaujasi... Na, gal 45-erių taip stipriai nebesinervinsiu kaip dabar, atsidūręs šalia rūkančių kad ir autobusų stotelėj. „Ir po daugelio metų valgysiu, dirbsiu, kursiu prie savo vaikystės stalo.“ Neįsivaizduoju, kad galėčiau jo išsižadėti. Jį padovanojo senelis. Atrodo – tik daiktas, bet kartu – lyg ir mano paties dalis. Juk prie jo parašiau pirmąjį meilės laišką, ruošdavau namų darbus, kurdavau eilėraščius, taisydavau nepasisekusius kontrolinius, spręsdavau kryžiažodžius, net meistraudavau... Tikrai išsaugosiu jį. „Išliksiu patriotas...“ Tai parašyta žaliai. Esu įsitikinęs, kad ir būdamas suaugęs vyras gyvensiu tik Lietuvoje, o į svečias šalis važiuosiu per atostogas ar komandiruotes. Lietuvoje gyvena mylimiausi žmonės, čia viskas man pažįstama ir sava – negi galėčiau viso to atsižadėti? Ir nuolat bendrauti svetima kalba – ne man. „Niekada neprarasiu vilties, būsiu optimistas.“ Nemėgstu verksnių ir bambeklių, visų tų, kurie tik skundžiasi, bet nieko nedaro. Štai bendraklasis Simas nuolat skundžiasi, kad krepšinio treneris retai jį išleidžia į aikštę, o suolo draugė Aistė – kad neturi ,,boyfriendo“... Simas galėtų daugiau treniruotis, o Aistė – nuoširdžiau bendrauti. Tikiuosi, būsiu toks pat optimistas, gyvenimą mylintis žmogus kaip Džeko Nikolsono ar Morgano Frimano herojus Robo Reinerio filme ,,The Bucket List“ (,,Prieš pakratant kojas“). Šioje dramoje vyrai, net susirgę nepagydoma liga, sugebėjo įgyvendinti viso gyvenimo svajones. „Išliksiu sąžiningu žmogumi.“ Prisipažinsiu: bus nelengva. Juk ir dabar kartais ,,patikrinu“ mamos kišenes, ieškodamas užsilikusių centų. Apie ,,laimikį“ dažnai nutyliu... Pagundos – kiekvienam žingsny, bet stengiuosi mokykloje nenusirašinėti, nekaulyti namų darbų iš bendraklasių, nemeluoti pats sau ir kitiems. O kokios pagundos manęs laukia jau suaugusio!!! Manau, jei pratinsiuosi jas dabar įveikti, ateity jos mane persekios rečiau. „Tapsiu kantresnis.“ Tai įvykdyti bus itin sunku. Nuo pat vaikystės esu siaubingai nekantrus. Pastovėjęs eilėje nors penkias minutes pradedu nervintis. Tai didžiausia mano charakterio yda. Tikiu, kad įpusėjęs penktą dešimtį būsiu nors kiek ramesnis. Įsivaizduoju, kaip juokingai atrodyčiau besimuistantis ir irzlus beveik penkiasdešimtmetis kad ir už mašinos vairo, užsidegus raudonam šviesoforo signalui. „Fotografuosiu mėnulį, debesis, gėles... Ir būtinai auginsiu vokiečių aviganį.“ Esu tikras gamtos ,,fanas“, tikiuosi toks ir išlikti. Ypač myliu šunis ir paukščius, o vasaros vakarus mėgstu leisti pajūry, todėl jokie internetiniai tinklai manęs neužvaldys... O šiandien, šv. Kalėdų išvakarėse, į savo užrašų knygelę įrašysiu: ,,Sulaukęs, pavyzdžiui, 45-erių, daug priekaištų, matyt, sau neturėsiu – juk būsiu tas pats ,,aš“, tik galbūt aukštesnis, stambesnis, su mažiau sveikų dantų ar retesne plaukų kupeta viršugalvy. Neišduosiu savo principų ir vertybių, nes noriu gerbti save. Gal gyvenimas ir duos man vieną-kitą niuksą, bet visada stengsiuosi atsilaikyti ir mėgautis kiekviena gyvenimo diena.“ Iki pasimatymo ateity, mano drauge. Išsaugok tą mieląją užrašų knygutę, tikiu, kad kartais ji Tau pagelbės...
Linas, vis dar trylikametis--- Tarptautinis jaunimo epistolinio rašinio konkursas rengiamas nuo 1971-ųjų. Jį organizuoja Pasaulinės pašto sąjungos tarptautinis biuras kart su UNESCO – Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija. Lietuvoje šį konkursą rengia Lietuvos paštas išvien su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru bei Susisiekimo ministerija.
|
|
