Skaityti įpareigojo ir pavardė

Salantų krašto, iš kurio kilo ir šviesą po vis Lietuvą skleidė rašytojas Motiejus Valančius, pedagogė bei renginių organizatorė 42-ejų Vitalija Valančiūtė atviravo: „Tikslios genealogijos, ar esame kilę iš tos pačios giminės, aš nežinau. Tačiau mudu sieja ne tik pavardė: jau du dešimtmečius rengiu rašytojui atminti skirtus renginius, skersai išilgai perskaičiau jo knygas“.

Knyga Vitalijai Valančiūtei ir šiandien – pati geriausia dovana, o meilę jai, ji įsitikinusi, atsinešusi iš šeimos. „Mokykloj pastebiu: jeigu vaikas augo su knyga, jis noriai ima ją į rankas. Jei ne – ja ir nesidomi“, – sakė ji.

Praranda ryšį su knyga

Taip pat Motiejaus Valančiaus vardu pavadintoje Kūlupėnų pagrindinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja dirbanti V. Valančiūtė užtikrino, jog M. Valančiaus gyvenimas ir darbai yra tapę kone jos pačios gyvenimo būdu.

„Vaikiškose jo knygelėse – šitiek išminties, kuria nuolat dalinuosi su mokiniais. Tik labai gaila, kad jaunimas šiandien stovi ant ribos, kada kompiuteriniai žaidimai, socialiniai tinklai, gatvė ir draugai nukonkuravo knygą. Jaunoji karta jau praranda ryšį su knyga, – sunku išreikalauti, kad perskaitytų netgi programinius kūrinius. Daugumai skaityti knygas – nuobodu ir nebemadinga. Dar šiek tiek „užkabina“ kūriniai, sutirštinti keiksmažodžiais, arba nuspalvinti sekso scenomis“, – neslėpė V. Valančiūtė.

Ji tęsė mintį: „Žinoma, yra išimčių, – labai nudžiugina, kada mokinys paprašo patarti, kokią knygą vertėtų perskaityti, o dar džiugiau, jeigu nori pasidalinti tuo, ką perskaitė“.

Pati nuo vaikystės užaugusi su knyga, pedagogė nemano, kad bebūtų įmanoma pakeisti šią laikmečio tendenciją: „Poeto žodžiais, nebeužtvenksi upės bėgimo, todėl ir ieškome formų, kaip šiandieną kuo patraukliau pateikti rašytojus ir jų sukurtą literatūrą“.

„Knyggraužė“ nuo mažumės

Skirtingai, negu daugumai šiandienos vaikų, V. Valančiūtė tvirtino, kad knyga su ja – nuo mažumės. „Kiek atsimenu savo gyvenimą, šalia būdavo mama ir knyga“, – tvirtino ji.

Vitalijos mama Valerija Valančienė dirbo Salantų bibliotekoje ir dukrai parnešdavo namo įvairiausių knygų: „Dar nėjau į mokyklą, kai būdavau užversta pasakomis. Mama ir pati buvo „knyggraužė“. Skaityti, beje, mokiausi kartu su savo močiute Kotryna, kuri tarnavo pas ūkininkus ir buvo beraštė. Vėliau jau pati nubėgdavau į biblioteką, kur bibliotekininkė Morta Ambrazevičienė man priruošdavo krūvas knygų“.

Galbūt todėl, atviravo pašnekovė, tos vienos vienintelės pirmosios knygos gal ir nebuvę, arba jos ji nebeatsimena. Tačiau ligi šiol atminty tebegyvena „Nežiniuko nuotykiai“ ir „Zuika padūkėlis“, – šią knygelę skaitė daugybę kartų, kol ji nuskaro, bet tebesaugo ligi šiolei.

„Dar labai gerai atsimenu apsakymą „Baidyklė“, – pagal šį kūrinį kretingiškiai atžalyniečiai pastatė spektaklį. Smagu, kad šis kūrinys tebėra aktualus“, – tvirtino V. Valančiūtė.

---

V. Valančiūtė išskyrė 5 knygas, formavusias jos asmenybę:

1. Vincas Mykolaitis Putinas „Altorių šešėly: „Skaičiau ne kartą, ir vis kito suvokimas – žavėjo žmogaus vidinė drama“.

2. Richardas Bachas „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra: „Reikia didelės drąsos būti savimi, neišsigąsti ir nebėgti nuo savo troškimų“.

3. Pauliaus Širvio poezija: „Tai artima, šilta, žmogiška“.

4. Justino Marcinkevičiaus kūryba: „Šis didis poetas rašė visomis temomis – apie tėvynę, žmogų, kalbą, meilę. Kiekvienas jo žodis – vertybė“.

5. Igno Šeiniaus „Kuprelis“: „Sielą liečianti nelaimingos meilės istorija“.

• Rašyti komentarą (0)