Pavasarinis darbymetis prie raguvos

Minijos apglėbtas Raguviškių kaimas yra Žalgirio seniūnijos centras. Žmonių nuo seno taip pavadintas dėl didžiulės raguvos, plytinčios tarp kaimo ir pavasariais stipriai savo vagą keičiančios srauniausios Žemaitijos upės. Pašalui dar neišėjus, bet kasdien vis aukščiau kopiant saulei, šio kaimo žmonės sujudo, sukruto ruoštis pavasario darbams. Kirviu susismulkina alksnį

Nepaisant garbaus amžiaus, Adelė Paukštienė dar pati ima kirvį į rankas ir stoja prie malkų kaladės.

Raguviškių kaimo senbuvė 81-erių Adelė Paukštienė nelauktus svečius pasitikti atskubėjo, į pašalį prie malkų krūvos numetusi kirvį. „Atsirinkau alksnio medį į atskirą krūvą, pasismulkinau – bus kuo mėsą rūkyti, alksnio dūmas skanesnis“, – kalbėjo tvirtais kirvio mostais, rodančiais moters jėgą ir stiprią sveikatą, mus nustebinusi A. Paukštienė.

Įveikti krūvą malkų, kurias neseniai parsigabeno iš nuosavo miško, jai padėjo Kazys Kundrotas. Vyras neslėpė esąs benamis, našlys, senatvėje netekęs namų ir besiglaustąs pas dorus žmones, – už valgį ir pastogę padedąs jiems ūkio darbus nudirbti. Viena tokių ir esanti Adelė, priglobusi žmogų ant savo namo aukšto. „Stogą viršum galvos turiu, pensiją gaunu ir kol sveikatos yra, gerajai šeimininkei padedu“, – tvirtino Kazys.

Į akis kieme krito dar prieškario laikų Adelės amžinatilsį vyro Danieliaus tėvų sodybos palikimas – lauko virtuvė su senutėle duonkepe, kurioje moteris dar kepanti pyragus. „Mielinę bobą Velykoms iškepu: imu miltų, negailiu kiaušinių – vištų, ačiūdie, turime savų visą pulką, – dedu grietinės kelis šaukštus, pilu pieno – to irgi iš savo karvelės turim, suminkau, pridedu razinų, kad skaniau būtų. Iškyla skaniausias pyragas, suvažiuoja šeimyna – turiu 3 dukteris, pulką anūkų“, – būsimų švenčių džiaugsmu jau gyveno A. Paukštienė.

Mažoji šeimos pagalbininkė – Esmeralda.

Karves suskaičiuotų ant pirštų

Prosenelės pyragą labai mėgstanti antraklasė Esmeralda suskubo pasakoti ir apie kitus jų šeimos velykinius darbus – kiaušinius jos kartu su močiute Virginija Šlyžiene ir prosenele dažysiančios svogūnų lukštais su įvairiomis žolelėmis. Puikiai išmananti šeimos ūkį, mergaitė tvirtino, kad iš visų gyvūnų labiausiai mylinti Muchtarą, seną išdykusį šunį mišrūną: nusitraukęs šis išvaiko vištas, o dukart yra net pagavęs. Tačiau būti ūkininke ji nenori: „Užaugusi dirbsiu reabilitacinėj ligoninėj – gydysiu žmones, išrašysiu receptus“, – išpyškino lyg iš rašto.

„Niekas nebenori tų juodų darbų kaime“, – proanūkei pritarė A. Paukštienė. Tačiau ji džiaugėsi, kad didžiausi jos talkininkai esą anūkai 17–18-mečiai Karolis ir Mindaugas: šiedu ir bočiaus paliktą traktorių vairuoja, patys susitaiso jį, ir visą jos žemę – apie 10 ha išvien su išsinuomota – apdirba.

Adelė neslėpė, jog be žemės ir gyvulių, savo gyvenimo kaime ji jau nebeįsivaizduotų. „Nežinau, kaip kiti, bet aš be savo karvelės, paršo, vištų neišgyvenčiau. Tiek kaime ir belikę tų karvių: Žiliai, Dirmeičiai po vieną turi, Dunauskai ir Paksai – po pulkelį. Gyvulių ir pieno kainos kritę, telyčią pernai pardaviau už 500 eurų, o, būdavo, anksčiau litais mokėdavo ir 3–3,5 tūkstančio. Nieko kito ir nebereikia – sveikatos užtenka, tik pinigo mažokai“, – neįmantrią kaimo ekonomiką svarstė moteris.

Daiginant namie pomidorus Virginijai Šlyžienei praverčia agronomės žinios ir patirtis.

Pomidorus valgo pilnom burnom

Netrukus prasidės daržai, ir visos trys šeimos moterys, neišskiriant nė Esmeraldos, sakė, kibsiančios į juos. Anot vadinamojo salono palangių į saulę besistiebiančius pomidorų daigus apžiūrėjusi V. Šlyžienė užtikrino, jog dabar – tinkamas laikas juos išpikiuoti į atskiras dėžutes. „Jau eina į antrus lapus, – daigui ankšta grūstis prie daigo, – ji sakė, į lovelius pasėjusi didžiuosius pomidorus, vadinamus jaučio širdimi. Sėklų pasilikusi iš pernykščių pomidorų, pakutį–kitą dar pirkusi. – Šiemet sėklos anksti sudygo, vos po savaitės, – matyt, gerą laiką pataikiau“.

Į šiltnamį daigus persodins ne anksčiau, kaip gegužę: „Neapsimoka anksčiau – yra rizika, kad nušals. Ir taip anksti uždera, liepą jau pilnom burnom valgom savus pomidorus“, – kalbėjo 47-erių Virginija, agronomė pagal specialybę, sovietmečiu dirbusi Pryšmančių ūkio daigyne.

Vertina kaimynystę

Sodybų gatvėje po savo namų valdas sukiojosi kaimynai Rimantas Mačernis ir Romas Ilginis, – pastarasis taisė Rimanto uošvio traktorių.

„Senas hibridas, 1958 metų gamybos, pargabentas iš Norvegijos, – taip vyras apibūdino visą kalną detalių su masyviais ratais. Romo rankų dėka jos virto į traktorių. – Reikia – prikabini, reikia – nuimi. Technika tinka viskam: arti, kultivuoti“, – šluostydamas tepaluotas rankas, juokėsi R. Ilginis.

Vyrai atviravo, kad kaime sunku išgyventi tam, kuris tingi ar neturi sveikatos: „Aš 41 metus dirbau mechanizatoriumi, o tegaunu vos 250 eurų pensijos – užtenka tik nuo košės ligi košės, pramogoms nebelieka. Mieste žmonės nors kompensacijas už šildymą gauna, o kaime pats ir malkomis turi pasirūpinti, ir žemę arti, kad skalsesnį kąsnį prisidurtum. Užsiauginam kokį gyvulį, bet juk jį reikia šerti: višta be „kombikormo“ kiaušinio nepadės, o kiaulei, karvei reikia grūdo, bulvės, šieno. Jei visko pats nepasiruoši, samdyti neverta – krisi į balą“.

„Kaimynas kaime – ir už giminę svarbesnis“, – tikino Rimantas Mačernis (kairėje) ir Romas Ilginis.

Rudenį, abu sakė, prisigrybaują, dabar prisisunkę beržų sulos. Vyrai džiaugėsi tik tuo, kad kaime žmonės ne taip susvetimėję, kaip mieste, kai daugiabučių kaimynai vieni kitų nepažįsta. „Kas būtų, jei kaimynas su kaimynu nedraugautų – ir taip jau karai kylantys. Tik žmonos kartais susipyksta ir ant vyrų kūjį kala, jei šie susibėga vienas pas kitą alučio išgerti“, – juokaudami apie savo mažas nuodėmes prasitarė kaimynai.

Juozapynę apsėmė Minija

Prieš 19 metų į uošviją Raguviškiuose atitekėjusi Diana Sungailienė tvirtino, jog gyvendama kaime ji jaučiasi gerai: „Labai patogi mūsų kaimo geografinė padėtis – per Jokūbavą asfaltu tiesiai į Klaipėdą, į Kretingą kelias taip pat labai geras“.

Ji sakė, kad jau apsipratę ir su eismo saugumo kalneliais, kuriais nusėta vos 7 km ilgio atkarpa ligi Kretingos. „Važiuodamas neįsibėgėsi, bet užtat vasarotojai nelaksto į paminijus“, – samprotavo ji.

Dianai Sungailienei Raguviškiai - kone ideali vietovė.

Miniją pamėgus baidarininkams bei poilsiautojams, patys Raguviškių kaimo žmonės dažniausiai maudosi vadinamojoje juozapynėje – dešiniau tilto į Baublius. „Prieš kelias dienas buvau nuėjusi apžiūrėti maudyklą – upė nunešė visą smėlyną, gal vasarop kažkiek atslūgs ir sugrąžins jo dalį“, – apie vasaros malonumus savame kaime jau galvojo D. Sungailienė.

Leisti vasaras Raguviškiuose mėgsta ir jų jaunimas, kuriam ir šiaip veiklos, moters manymu, – per akis. „Kas nori, kultūros namuose gali žaisti biliardą, sportuoti. Veikia ansambliai, – mano sūnus gitara groja. O ir tie keli kilometrai – ne kliūtis, sėda žmonės į mašinas ir dumia pramogauti ar apsipirkti į Klaipėdą ar prie jūros į Palangą“, – kalbėjo savo kaimo parduotuvėje dirbanti moteris.

• Rašyti komentarą (2)