Kepė „bobą“, margino kiaušinius

Artėjant Velykoms Kretingos muziejaus Amatų centre gardžiai kvepėjo kepama tradicine žemaičių velykine ,,boba“, buvo mokomasi natūraliomis priemonėmis marginti kiaušinius, kalbėta, kokie buvo senieji Velykų papročiai – į čia surengtą popietę ,,Velykų boba jaunoms gaspadinėms“ buvo sukviestos mamų klubo ,,Iniciatyva“ narės.

Dauguma susirinkusių į popietę moterų pirmą kartą mokėsi kepti velykinę ,,bobą“ – joms buvo įdomu sužinoti, kuo šis kepinys iš tiesų ypatingas.

Velykas švęsdavo keturias dienas

Kretingos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja N. Vasiliauskienė susirinkusioms moterims priminė, kaip Velykos buvo švenčiamos seniau, kokių papročių buvo laikomasi.

Velykos senovės lietuviams buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama – švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas, pasak vienų istorinių šaltinių, kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės, o pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus.

Svarbi būdavo Didžioji savaitė, per kurią vykdavo bažnytinės apeigos: griežtai laikomasi pasninko, šventinama ugnis, vanduo, kuriuo, parsinešus iš bažnyčios, pašlakstomi visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas.

Gražiausios būdavo pačios Velykos, kurias, anot N. Vasiliauskienės, protėviai švęsdavo keturias dienas.

Pirmąją Velykų dieną šeimos būtinai eidavo į bažnyčią, o grįžusios namuose valgydavo, ramiai šnekučiuodavosi, svečiai buvo nelaukiami. ,,Nuo seno lietuvių šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti“, – akcentavo N. Vasiliauskienė.

Antroji Velykų diena pirmadienis būdavo vadinama šeimininkų diena. Tądien ūkių šeimininkai eidavo vieni pas kitus, vaišindavosi, apžiūrėdavo laukus, gyvulius. Antroji Velykų diena dar būdavo ir plaktuvės: visi vieni pas kitus vaikščiodavo ir plakdavo beržų šakomis, sakydami palinkėjimus. Vaikai tuomet gaudavo pyragų, kitų skanumynų. Etnografę papildžiusi duonos kepėja V. Viskontienė priminė, kad per antrąją Velykų dieną vaikai eidavo pas savo krikšto mamas, sustodavo prie durų ir įsikišdavo į burną pirštus: kiek pirštų burnoje laikydavo, tiek kiaušinių vaikui turėdavę duoti. Trečioji Velykų diena būdavo jaunimo diena. Susirinkę krūvon ridendavo kiaušinius, dainuodavo, šokdavo, supdavosi. ,,Jaunimas stengdavosi įsisupti kuo aukščiau, tai užtikrindavo sėkmę, laimę“, – pasakojo N. Vasiliauskienė.

Ketvirtoji – Ledų diena. Šią dieną nebuvo galima žemės liesti, purenti, nes tada, buvo tikima, kad ledų krušą prisišauksi.

N. Vasiliauskienė apgailestavo, kad Lietuvoje XX a. I pusėje dauguma Velykų senovinių papročių ir patiekalų išnyko. Iki šiol populiarūs tik margučiai.

Popietėje dalyvavusios Daiva Laučytė-Sauk ir Inga Laučytė-Mačernienė džiaugėsi turėjusios galimybę daugiau sužinoti, kaip Velykos buvo švenčiamos seniau. ,,Mūsų šeimoje Velykos – ypatinga šventė. Stengiamės, kad ji būtų jauki ir šeimyniška. Mamos mums perduotas tradicijas stengiamės skiepyti ir savo vaikams: marginame kiaušinius, stengiamės paaiškinti šventės prasmę, o dabar dar galėsim papasakoti ir apie senąsias tradicijas“, – kalbėjo moterys.

,,Velykinei bobai“ – per 200 metų

Šiais laikais jau baigiama pamiršti, jog Lietuvoje prieš Velykas šeimininkės visuomet kepdavo tradicinį pyragą – velykinę ,,bobą“.

Sertifikuoto tautinio paveldo produkto – duonos – kepėja V. Viskontienė popietės dalyves pamokė kepti velykinę „bobą“, žemaitiškai vadinamą „babką“.

Vieni istorikai teigia, kad pirmą kartą šio pyrago receptas pateiktas dar XIX a. aprašant Šiaurės Žemaitijos bajorų šv. Velykų papročius, kiti istorikai sakosi aptikę „Velykų bobos“ receptų ir senesniuose šaltiniuose. Pasak V. Viskontienės, ji buvo kepama jau daugiau negu prieš 200 metų.

,,Velykinė ,,boba“ seniau būdavo kepama moliniame ąsotyje. ,,Bobai“ iš anksto užsakydavo net specialius molinius indus, nes kuo aukštesnis būdavo pyragas, tuo geresnio kviečių derliaus tais metais buvo tikimasi, gaspadinė buvo labiau gerbiama. Kai iškepdavo, ąsotis būdavo sudaužomas, o pati „boba“ būdavo išsipūtusi, padidėjusi – atrodydavo lyg tikra boba – viršuje siauresnė, apačioje platesnė“, – kalbėjo V. Viskontienė, aiškindama, kaip kilo kepinio pavadinimas. Velykinę ,,bobą“ kaip puošmeną ir gerovės simbolį dėdavo vestuvių, krikštynų ar Velykų stalo viduryje. Jas puošdavo džiovintais vaisiais, aguonomis, kurios taip pat lėmė turtus ir net meilę. ,,Buvo tikima, kad jei tokio pyrago paragaus šeimininkei patinkantis vyras, jis iš karto bus jos“, – šypsojosi V. Viskontienė.

Tešlą velykinei ,,bobai“ maišyti įdomiausia buvo vaikams.

Velykinis margutis – ir dovana, ir žinutė

Viena iš popietės sumanytojų Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja bei mamų klubo ,,Iniciatyva“ pirmininkė Jurgita Tertelienė paaiškino, kaip velykinius kiaušinius galima nudažyti natūraliomis priemonėmis: augalų lapais, juodąja ir žaliąja arbata, kava, raudongūžiu kopūstu, ciberžole, kinrože, burokėliais, kariu. Šiomis priemonėmis galima išgauti savitų spalvų: melsva spalva margučius galima nudažyti raudongūžio kopūsto tarkiais bei kinrožių žiedlapių arbata, geltona – ciberžole, tamsiai rusva – juodąja arbata, mums įprastais svogūnų lukštais.

Dažant kiaušinius natūraliomis priemonėmis, į 0,5 l vandens reikėtų įberti 1 valgomąjį šaukštą druskos, 2 šaukštus acto, arbatžolių ar kitų priemonių įberti 3–4 šaukštus, įdėti kiaušinius ir juos pavirti apie 15 min., neskubėti išimti, palikti pabūti per naktį, kad spalva būtų sodresnė. „Tik kinrožės žiedų arbatoje kiaušinių palikti nereikėtų – ši arbata gali sugraužti kiaušinių lukštą, o dažant ciberžole kiaušinio geriau nešveisti, nes šio prieskonio pigmentas labai greitai nusitrina“, – paaiškino J. Tertelienė.

Kad kiaušiniai verdant neskiltų, prieš marginant patartina juos palaikyti kambario temperatūroje, o verdant dėti į šaltą vandenį, kad kaisdamas vanduo pamažu šildytų ir patį kiaušinį.

V. Viskontienė, papildydama kolegę, akcentavo, jog velykiniai kiaušiniai senovėje buvo ne bet kaip marginami. Margutis, papuoštas įvairiais raštais ir padovanotas kitam žmogui, buvo tarsi žinutė ar laiškas. Kas mokėdavo skaityti ženklus, sužinodavo, ką žmogus, dovanodamas kiaušinį, norėjo pasakyti. Vaikinas merginai, arba atvirkščiai, duodamas tam tikrais raštais išpuoštą velykinį margutį, slapta netgi galėjo prisipažinti meilėje. ,,Šiais laikais beveik pamiršti yra margučių simboliai: saulės, gyvatėlės su karūnomis, kvadratukai, apskritimai, paukščiai, paukščio pėdutės, kurie reiškė senovės lietuvio namus, jų apsaugą, taip pat – ir pasaulio supratimą. Mažai naudojama ir margučių skutinėjimo technika, kuri ypač populiari buvo Žemaitijoje“, – kalbėjo V. Viskontienė.

Popietę suorganizavusios Jurgita Tertelienė, Nijolė Vasiliauskienė ir kultūrinės veiklos vadybininkė Roma Luotienė kalbėjo, kad šis susiėjimas – trumpas stabtelėjimas kasdienybėje prieš gražiausią pavasario šventę – Velykas, taip pat galimybė pažinti dalį senųjų tradicijų. ,,Gyvename globaliame pasaulyje, kuriame dažnai nelieka laiko atsigręžti į savo praeitį. O jos nepažindami juk negalime eiti į priekį. Tad į šią popietę sukvietėme mamas, kad jos ir pačios kuo daugiau sužinotų apie Velykas, jų laukimo ir šventimo papročius, o po to galėtų perduoti savo vaikams“, – kalbėjo N. Vasiliauskienė.

---

V. Viskontienės velykinės ,,bobos“ receptas

12 kiaušinių trynių, 2 stiklinės (250 ml) pieno,70 g mielių, 1 kg miltų, 150 g sviesto (galima ir nesūdytų kiaulės taukų), 300 g cukraus, 1 nedidelis arbat. šaukštelis druskos, 200 g razinų. Glajui: 1 stiklinė cukraus pudros, 1 kiaušinio baltymas.

Mieles užpilti trupučiu pieno, įdėti šaukštą cukraus, išmaišyti ir palaukti, kol suputos. Į dubenį supilti likusį pieną, įberti dalį (apie 300 g) sijotų miltų, druską ir gerai išmaišyti, kad neliktų gumuliukų. Tada supilti mieles, išmaišyti ir šiltai padėti pakilti (apie 30 min.). Tešla turi būti grietinės tirštumo.

Kol tešla kyla, viename inde išsukti truputį pašildytą sviestą su 4 šaukštais cukraus, o kitame inde – 12 trynių su likusiu cukrumi. Trynius reikia išsukti iki baltumo.

Išsuktus kiaušinius maišant supilti į pakilusią tešlą, paskui sudėti likusius sijotus miltus, išmaišyti ir sudėti sviestą. Maišyti apie 15–20 minučių visą tešlą. Jei sunku šaukštu, minkyti ranka. Į tešlą sudėti miltuose voliotas razinas ir dar kartą viską permaišyti.

Tešlą dėti į aukštą kepimo indą, išklotą kepimo popieriumi. Tešlos turi būti trečdalis indo, nes „boba“ labai iškils. Kepti karštoje krosnyje arba orkaitėje (apie 200 laipsnių) apie 1 val. Iš indo bobą išimti visiškai atvėsusią.

Kol ,,boba“ kepa, pasigaminti glajų: gerai išmaišyti kiaušinio baltymą su cukraus pudra. Glajų galima paskaninti citrinos sultimis. Glajus neturi būti kietas. Juo puošti ,,bobą“, kai atauš.

Neringa MIKALOČIENĖ

• Rašyti komentarą (0)