Prancūzai, nacistinės Vokietijos karo belaisviai, Klaipėdos krašte 1940–1945 metais

1939 metų rugsėjo 3 dieną prasidėjęs nacistinės Vokietijos ir Prancūzijos karas, ilgą laiką dėl armijų neveiklumo vadintas „Keistuoju karu“, 1940 m. gegužės 10 d. peraugo į „blickrigą“ – žaibišką ir galingą Vokietijos armijos puolimą, apeinant neįveikiama laikytą garsiąją prancūzų „Mažino“ gynybos liniją, pasibaigė kritus Paryžiui ir 1940 metų birželio 22 dieną pasirašius karo paliaubų aktą.

Sekmadienis KB Klaipėdoje buvo laisva diena. P. Guifo (antras iš dešinės) su draugais 1943 m.

Po to beveik 2 milijonai Prancūzijos armijos karių ir karininkų tapo karo belaisviais (KB). Jų apgyvendinimui Vokietijos ir jos okupuotų kraštų teritorijose buvo steigiamos KB stovyklos. Vienos iš jų, skirtos eiliniams kariams ir puskarininkiams bei karo mokyklų kursantams, buvo vadinamos „Stalag“ vardu, kitos, skirtos karininkams – „Oflag“ vardu. Stovyklos buvo žymimos romėniškais skaitmenimis, kurie reiškė karinės teritorijos numerį, o raidė prie skaičiaus padėdavo atskirti KB stovyklas, kurios buvo įsikūrusios toje pačioje karinėje teritorijoje. Labiausiai į šiaurę nutolusi KB stovykla, įkurta 1939 m. rugsėjo 6 d. Rytų Prūsijoje, 30 km į pietus nuo Karaliaučiaus, šalia Prūsų Yluvos miestelio (dabartinis Bagrationovskas), netoli Stablack geležinkelio stoties, buvo pavadintas Stalag IA. Jai artimiausia kita stovykla Stalag IB buvo įkurta prie dabartinio Lenkijos Olštyneko miestelio, netoli Žalgirio mūšio vietos lauko ir Prūsijos generolo feldmaršalo Pauliaus fon Hindenburgo palaidojimo vietos ir mauzoliejaus. Stalag IA stovyklą sudarė per 40 medinių barakų, kuriuos 1939 m. rudenį ir 1940 m. žiemą čia pastatė KB lenkai. Joje vienu metu galėjo gyventi apie 15 tūkst. žmonių. Į šią stovyklą 1940 metų spalio 10 dieną prekiniame geležinkelio vagone kartu su kitais prancūzų KB buvo atvežtas akmentašys, paminklų gamybos dirbtuvėlės iš Bretanės regiono savininkas Polis Guifo (Paul Guiffault, gim. 1909 m., KB Nr. 30810), apie kurio gyvenimą nacių nelaisvėje 1940–1944 metais sužinosime kiek vėliau. Kiekvienas KB stovykloje gaudavo metalinę plokštelę su joje iškaltu stovyklos pavadinimu ir asmeniniu KB numeriu, kurią privalėjo nešioti virvele pasikabinęs ant kaklo.

Šioje stovykloje per visą jos gyvavimo laikotarpį – 1939 09 06–1945 01 26 – pabuvojo apie 47 tūkst. lenkų, 35 tūkst. prancūzų, 23 tūkst. belgų, o nuo 1941 m. – ir apie 1 tūkst. sovietinės armijos karių. Visos Antrajame pasauliniame kare kariavusios šalys, išskyrus SSSR, buvo pasirašiusios 1929 metų Ženevos konvenciją, reglamentuojančią KB statusą, gyvenimo ir darbo sąlygas bei jų teises ir pareigas, tad sovietinės armijos ir jos sąjungininkų karių KB gyvenimo ir buities sąlygos kardinaliai skyrėsi.

P. Guifo Danės krantinėje prie Ryžių malūno 1943 m.

Stovyklose didžioji dauguma KB buvo tik laikinai, nes jie buvo siunčiami į darbo būrius, vadinamus „Kommando“ vardu, ir dirbo įvairiose Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto pramonės įmonėse, žemės ūkyje, paslaugų ir aptarnavimo sferose, nes didžioji dauguma vietinių vyrų buvo paimti į nacistinės Vokietijos kariuomenę. Klaipėdos krašte buvo įsteigti 3 darbo būriai: E-12 Klaipėdoje, jos apylinkėse ir Kuršių nerijoje, E-13 Šilutėje ir jos apylinkėse, E-34 būriui, kurio centras buvo Tilžėje, priklausė likusi Klaipėdos krašto dalis palei Nemuną iki Smalininkų. Prancūzijos kariniuose archyvuose išlikę iš KB išrinktų, labiausiai išsilavinusių, daugiausiai puskarininkių ir karo mokyklų kursantų, jų atstovų, vadintų „pasitikėjimo žmonėmis“, raportai tarptautiniam Raudonajam kryžiui ir darbo būrius prižiūrintiems vietos valdžios komendantams apie KB gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygas įvairiose Klaipėdos krašto pramonės įmonėse, taip pat žemės ūkyje pas vietos stambius žemvaldžius ir ūkininkus, amatininkus, Kuršių nerijos žvejus ir viešbučių savininkus. Nors žemės ūkyje dirbusieji KB turėjo naktį miegoti gyvenamosiose patalpose, kaip ir jų šeimininkai turėti atskiras lovas, neretai jie tai darydavo ūkiniuose pastatuose, tvartuose, net ir ant šiaudų. Skirtingai nuo pramonėje dirbusiųjų, žemės ūkyje dirbę KB vasarą dirbdavo ir sekmadieniais, jie skundėsi ir prastu aprūpinimu darbo drabužiais bei maitinimu. Buvo atvejų, kai susirgę KB dėl jų šeimininkų nenoro pavėluotai kreipdavosi į gydytojus, kai liga komplikuodavosi. Dėl to būta ir mirties atvejų. Kuršių nerijoje pas žvejus dirbę prancūzai ir belgai KB skundėsi, kad, grįžę namo po sunkios naktinės žūklės, dieną turėdavo dirbti įvairius ūkio darbus, kai jų šeimininkai tuo metu ilsėdavosi. Kad išvengtų įvairių nesusipratimų, KB grupėse įprastai gyveno ir dirbo vienos tautybės žmonės, išskyrus prancūzus ir belgus, kurie kalbėjo ta pačia prancūzų kalba, buvo panašaus mentaliteto, tad vokiečiai juos laikė kaip ir viena tauta. Prancūzų ir belgų KB grupės Klaipėdos mieste ir jo apylinkėse gyveno įvairiose vietose jiems skirtuose pastatuose ar mediniuose barakuose saugomi ir prižiūrimi ginkluotų sargybinių, kurie juos lydėdavo ir į darbą bei atgal. Patalpos nakčiai 21.30 val. buvo užrakinamos. KB už darbą gaudavo apie 50 proc. vidutinės vokiečių darbininko algos, kas sudarė apie 70 pfenigių per dieną, kai dirbantieji pramonės įmonėse neretai dar gaudavo ir po 10 pfenigių už kiekvieną papildomai išdirbtą viršvalandį. Dalį uždarbio KB privalėjo skirti apmokėti už maistą bei pragyvenimą, o taip pat – jų stovyklos išlaikymui. Atlyginimas buvo mokamas vien KB skirtais pinigais, savo verte prilygintais oficialiems, kurie galiojo tik stovyklos teritorijoje bei darbo būriams priskirtose parduotuvėse. KB galėjo savo uždirbtus pinigus siųsti savo šeimai, o taip pat gauti ir siųsti siuntinius, nors tai užtrukdavo nuo keleto mėnesių iki pusės metų ar net ir ilgiau. KB siuntinius gaudavo ir iš tarptautinių šalpos organizacijų, Raudonojo kryžiaus. Gautų siuntinių paskirstymas buvo patikėtas „pasitikėjimo žmonėms“, kurie buvo ir KB tam tikros savivaldos atstovai, palaikant ryšius su vietos valdžios atstovais ir ginant KB teises.

Prancūzai KB prieš išvykstant į darbą. Viduryje – P. Guifo 1943 m.

Vietos karinė valdžia siekė, kad KB kuo mažiau bendrautų su vietos gyventojais, o ypač moterimis ir merginomis. Vieša paslaptis, kad dešimtys tūkstančių jaunų ir vidutinio amžiaus KB vyrų kėlė grėsmę ir nacių propaguojamam „arijų“ rasės grynumui, nes didžioji dauguma vietinių vyrų buvo paimti į kariuomenę. Už pernelyg glaudų bendravimą įvairių bausmių galėjo sulaukti abi bendraujančios pusės: KB galėjo būti baudžiami juos uždarant į griežtesnio režimo KB ir darbo stovyklas ar net baudžiami mirties bausme.

Bendras darbas ir gyvenimas skatino nuoširdesnį žmonių bendravimą, o ypač KB dirbant atokiuose ūkiuose pas ūkininkus, kur jie neretai buvo tapę kaip ir šeimos nariais, padėdami vienoms ūkyje likusioms moterims atlikti sunkius žemės ūkio darbus. Dalis jų 1944 m. vėlų rudenį, artėjant sovietinei kariuomenei, užuot džiaugsmingai sutikę savo išvaduotojus, kartu su vokiečių šeimomis traukėsi į Vokietijos gilumą, neretai kartu ir žūdami nuo sovietinės aviacijos kulkų ir bombų bei artilerijos apšaudymų. Aišku, buvo ir ūkių, kurių valdytojai KB nemėgo, jiems sudarydami blogas darbo ir poilsio sąlygas, prastai maitindavo, nors darbas žemės ūkyje buvo sunkus. Dalis KB prancūzų ir belgų negalėjo susitaikyti su tuo, kad jie turi kalėti ar dirbti priešui, okupavusiam jų šalį, ir stengėsi patekti į sovietinės armijos okupuotą Lietuvą, pereinant Vokietijos–SSSR sieną, su viltimis ateityje prisidėti prie savo šalies išvadavimo iš nacių jungo, kovojant generolo De Golio armijos gretose. Tarp jų buvo ir 6 karininkai, kurie sugebėjo pabėgti iš karininkų KB stovyklos Oflag II D, įsikūrusios Pomeranijoje, šalia Ščecino miesto, prie Baltijos jūros, traukiniais pervažiuoti apie 500 km ir sėkmingai pasiekti Lietuvą. 1940–1941 metais iš viso 218 prancūzų ir belgų KB pavyko pasiekti Lietuvą, iš kurių apie 40 buvo sovietinių pasieniečių sulaikyti ir kalinti Kretingos šv. Antano namelio rūsiuose NKVD kalėjime. Apie jų tolesnį likimą jau buvo rašyta 2014 m. lapkričio 21 dienos „P. n.“ 897 numeryje.

Prancūzų ir belgų KB kapai Klaipėdos miesto kapinėse. Kairėje – žuvusiųjų 1941 06 24 bendras kapas, dešinėje – mirusiųjų nuo įvairių ligų kapai.

Pačiame Klaipėdos mieste ir jo apylinkėse dirbę ir gyvenę KB turėjo kiek geresnes darbo ir poilsio bei gyvenimo sąlygas negu kitur. Mieste jiems buvo įkurtos dvi 18 ir 100 vietų ligoninės, kai sunkiau susirgę ar sužeisti KB buvo gydomi jūrininkų ligoninėje (dabar Klaipėdos centrinė ligoninė). Seniausioje Klaipėdos „Juodojo erelio“ vaistinėje, tuometinėje H. Geringo g. 16 (dabar Tilto g.) dirbęs prancūzas KB karo kapelionas Gy d‘Ingimbert (Guy d‘Inguimbert, Nr. 96220) Klaipėdos katalikų Švč. Trejybės bažnyčioje aukodavo šv. Mišias prancūzų kalba. Iš KB buvo suburti styginis orkestras ir teatras, kurie sekmadieniais, kai KB buvo poilsio diena, pasirodydavo įvairiose jų gyvenimo mieste vietose. Deja, KB gyvenimas Klaipėdos krašte karo metais pareikalavo daug ir aukų. 1941 m. birželio 24 dienos pavakarę apie 18.30 val. Klaipėdos centrinėje elektrinėje dirbę 11 prancūzų ir 7 belgai tapo sovietinių bombonešių antskrydžio aukomis, kai šalia jų būrelio, po darbo laukusio juos į gyvenamuosius barakus turėjusio parvežti transporto, nukritusi sprogo aviacinė bomba. Tą dieną Klaipėdoje iš viso žuvo per 40 žmonių, buvo sugriauta miesto dalis prie Frydricho turgaus. Po kelių dienų žuvę ir vėliau nuo patirtų sužalojimų Klaipėdos jūrininkų ligoninėje mirę KB buvo palaidoti bendrame kape Klaipėdos miesto centrinėse kapinėse katalikams skirtos dalies aštuntajame sektoriuje. Ant jų kapo pastatytas prancūzų ir belgų vėliavėlėmis papuoštas kryžius ir pritvirtinta lentelė su žuvusiųjų pavardėmis. Deja, šios kapinės 1959 metais buvo uždarytos, o vėliau sunaikintos ir paverstos skulptūrų parku. Kadangi visų žuvusiųjų pavardės yra žinomos, mūsų visų pareiga būtų jų žūties ar palaidojimo vietoje pastatyti nors kuklų paminklą ar atidengti atminimo lentą. Kita karo metais plačiai nuskambėjusi tragiška istorija, kurią iš užmaršties prikėlė Klaipėdos krašto istorijos tyrinėtojai Egidijus Kazlauskis ir Helmutas Lotužis, įvyko 1943 metų kovo 22 dieną Gelžinių kaime netoli Dovilų miestelio ūkininkų Tautrimų sodyboje, kai čia dirbęs samdinys rusas nakties metu nužudė visą penkių asmenų lietuvninkų Tautrimų šeimą, tarp jų – ir du mažamečius 5–7 m. vaikus Rūtą ir Joną, bei čia dirbusią samdinę moterį lenkę ir KB prancūzą Žaną Ratelį (Jean Ratel, gim. 1912 m., kalinio Nr. 11848). Pagrobęs šeimininkų dviem arkliais traukiamą vežimą, į jį įsimetęs dviratį, jis patraukė Tilžės link, kur kovo 24 d. ant tilto per Nemuną buvo sulaikytas, o po poros dienų nuteistas ir sušaudytas. Klaipėdos krašto ūkininkams buvo privalu savo vežimus žymėti metalinėmis lentelėmis su jose iškaltomis pavardėmis ir vietovės pavadinimais, kas ir padėjo sulaikyti nusikaltėlį.

Ž. Ratelio kapas Gelžinių k. kapinaitėse

H. Lotužis pasakojo, kad jo senelė prieš karą 5 metus gyveno Tautrimų šeimoje, o šio tragiško įvykio išvakarėse buvo pas juos užėjusi pasisvečiuoti ir buvo kalbinama likti nakvoti, bet ji atsisakė ir tai išgelbėjo jai gyvybę. Kovo 26 d. Ž. Ratelis, dalyvaujant KB prancūzams, buvo iškilmingai, kaip mūšyje žuvęs karys, palaidotas Gelžinių kaimo kapinėse. KB dėka buvo nulietas ir betoninis antkapis, kas dėl jo brangumo tuo metu buvo retas atvejis. Ši aplinkybė ir padėjo baigiančiose sunykti kapinaitėse šiam kapui išlikti. 1943 m. nacistinės Vokietijos valdžia, jos pramonėje ir žemės ūkyje trūkstant darbo jėgos, KB prancūzams suteikė galimybę tapti „laisvaisiais darbininkais“, išduodant jiems Prancūzijos pasus. Tuo siekta sumažinti juos saugančių karių skaičių, o lengvinant gyvenimo sąlygas ir skatinti našiau dirbti. Šių eilučių autoriui Prancūzijoje gyvenantis Žakas Guifo (Jacques Guiffault), kurio tėvas 1940–1944 m., būdamas KB gyveno ir dirbo Klaipėdoje, atsiuntė savo tėvo archyve po jo mirties rastų nuotraukų ir Prancūzijos kariniuose archyvuose rastų dokumentų kopijas. Jis pasakojo, kad tėvas apie savo karo metais nacių, o vėliau ir sovietų nelaisvėje praleistus metus beveik nekalbėdavo. Šiose nuotraukose įvairiose Klaipėdos vietovėse įsiamžinę KB prancūzai iki 1943 m. ir jau vėliau tapę „laisvais darbininkais“, kai galėjo rengtis iš Prancūzijos atsiųstais rūbais, o laisvalaikiu laisvai vaikščioti po miestą ir jo apylinkes. Vienoje iš nuotraukų 1943 m. P. Guifo įsiamžinęs Danės upės krantinėje, šalia Ryžių malūno, apsirengęs darbo rūbais, kelto „Smiltynė“ fone. Gal jis tuo metu šiame malūne ir dirbo? Archyvuose rastoje jo paso išdavimo kortelėje darbo vieta nurodyta Polzdick. Kol kas nepavyko išsiaiškinti, ką žymi šis pavadinimas – darbo vietą, o gal darbdavio pavardę? P. Guifo ir kiti – iš viso 250 – prancūzų ir belgų KB į sovietinės armijos rankas pateko 1944 m. spalio 10 dieną, kai ji po veržlaus puolimo žiedu apsupo Klaipėdą, pasiekusi Kuršių marias Priekulės apylinkėse pietuose ir Baltijos jūrą prie Karklės kaimelio šiaurėje.

Pagal Ženevos 1929 m. konvenciją, KB iš karo veiksmų zonos turi būti evakuojami. Kaip savo atsiminimuose rašė KB belgas Žanas Stembertas (Jean Stembert, Nr. 1636), kartu su kitais KB dirbęs Pauliaus Lindenau laivų statykloje ir gyvenęs KB darbo stovykloje Erikastrasse gatvėje, KB padėję klaipėdiečių šeimoms sėkmingai pasiekti laivus, juos išgabenusius į Vokietiją, tuščiame, be gyventojų, mieste buvo palikti likimo valiai. Jie sprendė dilemą: ar likti mieste ir čia laukti sovietinės armijos atėjimo, ar trauktis arčiau fronto linijos, iš kur naktimis mieste girdėjosi pabūklų gaudesys. Ž. Stembertas ir 3 jo likimo draugai, nusprendę trauktis Tilžės link, 1944 m. spalio 10 dieną prie Priekulės sutiko sovietinės armijos karius. Iš viso tą dieną į Klaipėdos kraštą įžengę sovietai čia surado nespėjusius pasitraukti ar sąmoningai pasilikusius 250 prancūzų ir belgų KB, tarp jų – ir P. Guifo, kuriems vėliau teko patirti savo sąjungininkų nelaisvę, kuri neretai buvo rūstesnė negu nacių. Bet tai – jau kitos publikacijos tema.

Romualdas BENIUŠIS

• Rašyti komentarą (2)