|
|
|
Nacionaliniam muziejui dovanojo giminės audeklus
Salantuose įsikūrę, bet didžiumą gyvenimo senovinėje sodyboje Jakštaičių kaime praleidę 80-metė Bronislava ir 86-erių Pranas Alonderiai maždaug prieš 100–150 metų giminės moterų išaustus paklotus padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Domėjosi žemaitiškais divonais B. Alonderienė pasakojo, jog muziejininkės iš Vilniaus pas juos neseniai apsilankė, apie vadinamuosius žemaitiškus divonus sužinojusios iš salantiškės tautodailininkės Danutės Pučkorienės. „Apžiūrinėdamos audeklus, labiausiai domėjosi senoviniais divonais, kuriais būdavo uždengiama pakyla šarvojant mirusįjį, bažnyčios altoriai, o turtingesni ūkininkai gerojoj troboj užklodavo ir svečių lovas. Divonai skirdavosi raštais, spalvomis, audeklo tankiu“, – salantiškė sakė, kad iš krūvos senovinių audinių muziejininkės išsirinko kelis sveikesnius. Kitus pakirtę kandys, dar kiti sutrūniję ir suplėkę, mat, ilgai išgulėję nebenaudojami ant namo aukšto. Kultūros paveldo sodyboje Jakštaičiuose šiandieną pasiliko gyventi Alonderių sūnus Vidmantas. „Pasirausia pastogėj ir vis dar kokių rakandų, audeklų suranda. Šitą kabindavo vietoj užuolaidų, šis buvo klojamas ant grindų, – kilnodama margintus užtiesalus, tvirtino B. Alonderienė. – O va tas – išskirtinis, jo niekam neatiduosiu: bandžiau atsekti – jam gal net kokie 200 metų galėtų būti. Ir muziejininkė taip spėjo, – patys seniausi buvo austi vyro močiutės ir promočiutės“. Moteris neslėpė, kad jie nevertinę tų senovinių daiktų, metė lauk, nes visko norėjosi naujo. Tik neseniai ir tesupratę, kad jie vertingi, nes tapę kultūros paveldu ir krašto istorija. Dauguma margaspalvių audeklų, kuriais šiandieną ir patys pasipuošia namus, yra išausti prieškariu jos vyro sesers Eugenijos Alonderytės. „Eugenija buvo neįgali iš prigimties: turėjo dvi kupreles – nugaroj ir krūtinėj, buvo labai dievota ir talentinga – dieną–naktį neišlipdavo iš staklių. Ausdama, matyt, užsimiršdavo ir lengviau pakeldavo suluošintą gyvenimą – juk buvo sunku, kai bendrametės žvalgėsi į bernus, augino vaikus“.
Kilę iš švedų palikuonio Sutuoktiniai sakė nė nebeatmeną, kiek jų giminės kartų pasikeitę jų protėvių sodyboje Jakštaičiuose. Jau prieš pusšimtį metų krašto tyrinėtojas Ignas Jablonskis atvažiuodavo, apžiūrėdavo sodybą, jos apylinkes. Tai vieni, tai kiti muziejininkai „šniūrais važiavo“, rausėsi po medines skulptūras, sumestas ant aukšto, išsivežė izidorius, jonus, marijas. Niekas ir nebeatmintų, kas tas skulptūras išdrožė. Kolūkio pirmininkas – ir tas į mūsų namus svečių ekskursijas lyg į muziejų atlydėdavo, rodydavo, kaip senovėj žmonės gyveno“, – pasakojo P. Alonderis. Anot Prano, jau jis atmena Jakštaičių sodyboje gyvenus penkias giminės kartas, o jų dar būta ir anksčiau: „Dar mamūnė, mano promočiutė, sakydavo, kad esanti trečios kartos nuo pirmųjų Alonderių. Pasakodavo, kad giminė Salantų krašte pasklidusi nuo Senosios Įpilties švedo Jono Alonderio atšakos. Jakštaičiuose pirmiau gyvenę tokie Vasiliauskai, kurie buvę bevaikiai. Jie parsivežė iš Įpilties po švedų karo įpiltiškei paliktą benkartą, įsivaikino ir Joneliu pavadino. Iš to Jonelio išplito Salantų Alonderių giminės keras“. Bronislava bei Pranas vartė ir Eugenijos albumą, kurį jai 1936 m. padovanojo įrašą palikusi draugė Anastasija Baužaitė. Albume greta pačios Emilijos bei jos audinių nuotraukų, giminės vyrų ir moterų šermenų sutuoktiniai Alonderiai taip pat sudėjo ir kitas vertingas prieškario laikų nuotraukas – Dariaus ir Girėno laidotuvių Kaune, žinomų kunigų ir karininkų, įvairių organizacijų, mat, Bronislavos mama Barbora Rimkutė buvusi kaimo šviesuolė pavasarininkė.
|
|
