|
|
|
Varna ir kretingiškis – kuris kuriam trukdo
Šį pavasarį komunalininkams drastiškai guldant senus medžius palei Pastauninko tvenkinius, kuriuose buvo apsigyvenę kovai, kretingiškių vadinami tiesiog varnomis, šių paukščių kolonijos prieglobsčio ieškosi kitose miesto vietose – jie užgulė eglyną už Jurgio Pabrėžos gimnazijos, tuo sukeldami netoliese gyvenančių žmonių pasipiktinimą. Sulaukta atvirkštinio rezultato „Pakyla lyg juodas negandos debesis. Suka ratus aplink miestą kranksėdamos, dergia kiemus ir visus pašalius, – nejaugi leisime, kad varnos okupuotų Kretingą. Norėtume žinoti, ar yra kokios programos, pagal kurias reguliuojamas šių paukščių skaičius“, – teiravosi nepageidaujamų sparnuotų kaimynų netikėtai sulaukę kretingiškiai. Ventės rago ornitologinės stoties viršininkas Vytautas Jusys pirmiausiai paaiškino, kad kretingiškių minimos varnos iš tikrųjų yra kovai: „Kolonijomis gyvenantys varniniai paukščiai yra kovai, nes varnos suka lizdus atokiai vieną nuo kito – maždaug už 100 m“. Tai, kad iškirtus senus medžius, kovų pulkai įsikūrė kitose miesto vietose, jis laiko dėsningu reiškiniu: „Žiemą išardžius kovų lizdus arba šiems pavasariop sugrįžus į įprastas perimvietes, bet išbaidžius iš jų, kertant medžius, sulaukiama atvirkštinio rezultato – kovai ieškosi naujų perėjimo vietų. Nutinka taip, kad kovai įsikuria netoli mokyklų, kapinėse bei kitose judriose miesto vietose, kur konfliktas su žmogumi dar labiau išauga“. Nyksta drastiškai naikinant V. Jusys patikino, jog kovai jau tapo viena iš sparčiausiai nykstančių paukščių rūšių ne tik Europoje, bet jau ir Lietuvoje. Lietuvos ornitologų draugija pernai atliko šalyje perinčių kovų inventorizaciją, kurios duomenys, anot pašnekovo, šokiravo gamtininkus: pasirodė, jog kovai taip drastiškai naikinami, jog jų beliko trečdalis to, kiek buvo prieš du dešimtmečius. Iš 60 šalies savivaldybių kovų kolonijos išvis išnyko net 11-oje, tarp jų – ir Neringoje, Telšiuose, kur nuo seno jų būta gausiai. „Šilutėje belikę vos dvi kolonijos, o Palangoje – mažiau, negu 100 perinčių porų, ten kovai buvo paskelbti kone kurorto baubu“, – pastebėjo V. Jusys. Kretingoje kovai dar neseniai taip pat buvo masiškai naikinami, šaudant ir draskant jų lizdus, ypač – prie lurdo, pramoniniame rajone bei senajame parke. Tačiau, V. Jusio pastebėjimu, Kretingos apylinkes šie paukščiai vis vien mėgsta, nes mieste veikia grūdų kombinatas, o kaimynystėje – Klaipėdos sąvartynas. „Neturime tikslių duomenų apie kovų kolonijas Kretingos mieste, – tikino Kretingos aplinkos apsaugos agentūros vadovas Ričardas Kašėta. – Pernai buvo išduotas tik vienas leidimas naikinti kovarnius Salantų parke. Šis paukštis nedaro tiesioginio neigiamo poveikio žmogui: vienam patinka jo krankimas, kitam – ne. Manau, kad kiekvienas gyvūnas ar paukštis turi savo vietą po saule“. Šiandien gyvena priešpriešoje „Žmonės susiformavę savo stereotipus, kad kovai – nepageidaujami jų kaimynai, nes kelia triukšmą ir teršia aplinką. Tačiau kovai nekenkia žmogui, jie tik vykdo gamtoje jiems skirtą misiją – palaikyti ekosistemos pusiausvyrą. Ir, beje, kovas yra vienas iš paukščių, kuris naikina daržuose grambuolius, o taip pat sulesa peles bei kitus daržo kenkėjus, ir tuo yra naudingas žmogui“, – tvirtino V. Jusys. Ornitologas pastebėjo, jog šiandien žmogus žiūri tik sau naudos, nors iš tikrųjų žalingų ir naudingų paukščių nėra: „Jeigu Dievas sukūrė kovus, vadinasi, jie reikalingi dėl kuo didesnės įvairovės. Ar jūs išėję į žydinčią pievą norite pamatyti kuo gausiau žydinčių gėlių, ar vien tik rapsą, dobilus? Gal pirmiausiai turėtume paklausti patys savęs, ar jaučiuosi esąs toks visagalis, kad galiu tvarkyti aplinką taip, kaip man pačiam patogu ir naudinga“. Jo manymu, šiandieną varna ir žmogus tarsi gyvena priešpriešoje, nors pats žmogus yra sudaręs tinkamas sąlygas: „Matome, kaip varnų ir kovų lizdais nusėti medžiai parkuose, piktinamės, kai jie kranksi ir dergia šaligatvius. Tačiau pats žmogus sukuria sąlygas jiems veistis: privilioja ne vien veisimuisi tinkamais želdiniais, bet ir netvarkingais šiukšlių konteineriais, kur šie paukščiai apsčiai susiranda sau maisto“. Nuo kovo 1 dienos – beje, dabartinis mėnuo yra pavadintas šio paukščio garbei – uždrausta naikinti kovų lizdus. Lietuvos ornitologai kovą buvo paskelbę 2014-ųjų Metų paukščiu. Dėl žmogaus ūkinės veiklos, ypač – naudojant pesticidus, kovai sparčiai nyksta visoje Europoje. Patys žemėje naikindami kenkėjus, šie paukščiai tarsi pakliūva į jiems paspęstus spąstus. „Pagal gamtosaugininkų rekomendacijas, rūšiai nykstant tokiu mastu, kovai turėtų būti paskelbti saugomais. Tačiau užtikrinti jų apsaugą, kai rūšis nyksta katastrofiškai, nėra paprasta“, – pabrėžė V. Jusys. Gandrų Lietuvoje – per daug Užtat apie gandrus, kurių mūsų žmonės vis gailisi, kai elektrikai išardo ant elektros stulpų sukrautus jų lizdus ir netrukus sugrįšiantys paukščiai neberas savų namų, V. Jusys negalėtų taip pasakyti: „Realybė tokia, kad gandras nėra retas paukštis, netgi atvirkščiai – gandrų Lietuvoje yra per daug: Lietuvoje jų peri per 20 tūkstančių ir tai yra gausiausia populiacijoje visoje Europoje“. Pulkais po pievas braidžiojantys gandrai, jo žodžiais, pridaro nemažai žalos gamtai: jie sugaudo ne tik varles, peles bet ir kiškučius bei kitus smulkius gyvius. „Pagal taisykles ant elektros įrenginių gandralizdžių negali būti: ir dėl paukščių saugumo, ir dėl gedimų tikimybės. 2013-2015 m. kartu su Ornitologų draugija vykdėme ES finansuojamą projektą: nuo elektros stulpų nukėlę gandralizdžius, greta įrengdavome platformas. Tačiau projekto laikas baigėsi, ir gyventojai patys turėtų pasirūpinti, kur sugrįš jų įnamiai. Pagal seną tradiciją, gandrai lizdus sukdavo senuose medžiuose, viršum ūkinių pastatų ar gyvenamųjų namų stogų“, – kalbėjo bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ atstovas Martynas Burba. --- Kovai pavasarį iš tikrųjų parskrenda anksčiau, negu vieversiai, o šiemet šiltas vasaris lėmė, kad jie į Lietuvą sugrįžo besibaigiant kalendorinei žiemai. Nuo seno lietuvių minima kovarnių diena yra kovo 4-oji. Viduramžiais Europoje kovas visuomet buvo žmogaus palydovas, išminties simbolis, įsikurdavo pilių gyvenvietėse ar dvarų sodybose. Todėl ir dabar šis paukštis glaudžiasi prie žmogaus, jo kaimynystėje augančiuose medžiuose, kur peri kolonijomis, rečiau – pavieniuose lizduose.
|
|
