Žvaigždynus nuleidusi į žemę

Buvusi pedagogė Valė Kniukštienė, ant paltinio audinio skiaučių išsiuvinėjusi ir kailio gabaliukais dekoravusi dangaus žemėlapį, Kūlupėnų bibliotekoje surengė savo tekstilės darbų parodą ir pavadino ją „Žvaigždynai“.

Valės Kniukštienės tekstilės darbai papuošė Kūlupėnų biblioteką.

Rankdarbiai iš dėvėtų rūbų

Kurti rankdarbius pamėgusi kūlupėniškė neslėpė, jog senoje savo tėvų sodyboje radusi skirtingo kailio atraižų, ilgai galvojo, kaipgi galėtų jas kūrybiškai panaudoti. „Techniką susigalvojau pati, nereikėjo naršyti po internetą ar knygas. Tiesiog išsidėliojau kailio atraižas: žiūrėjau į jas, o nuo jų krintanti saulės šviesa apšvietė plaušelius taip, kad šie man kažkuo priminė žvaigždes. Taip ir gimė mintis sukurti dangaus žemėlapį pagal 12 Zodiako ženklų“, – pasakojo V. Kniukštienė.

Ji sakė, iš smulkių kailio gabalėlių, kuriais apvilko sagas, išdėliojusi kiekvieno ženklo kontūrus, o tarpus tarp sagų sujungė storu siūlu siuvinėdama pyneles.

Pagrindui pasirinko trijų skirtingų spalvų paltinius audeklus: „Nekarpysiu gi gerų paltų, – nusipirkau juos iš dėvėtų rūbų prekeivių. Kiekvieno rankdarbio sąnaudas tenka gerai susiskaičiuoti, negali išlaidauti ten, kur nėra būtina“, – neslėpė moteris.

Išbandė monotipijas

„Žvaigždynų“ ciklas – ne vienintelis V. Kniukštienės kūryboje, – prieš kelerius metus kūlupėniškiams ji pristatė savo monotipijų – ant stiklo lietos akvarelės spaudinių – parodą, o Kūlupėnų kultūros namus ligi šiol puošia jos dirbtinių gėlių puokštės.

Monotipijas, ji sakė, sugalvojusi kurti dirbdama mokykloje su pradinukais: „Pamaniau – nejaugi negaliu sugalvoti vaikams kažką įdomesnio, negu parodyta vadovėlyje. Eksperimentavau su dažais ant stiklo, ir puikiai pavyko. Vaikai irgi liejo, jiems ši technika labai patiko. Tačiau norint sukurti tam tikrą vaizdą ir nuotaiką, reikia ir „pamandravoti“ – pasukti galvą, kaip pilti spalvas“.

Kurti rankdarbius, ji sakė, pradėjusi tik išėjusi į pensiją. Ligi tol mėgo siūti, tačiau pasisiūdavo tik tai, ko reikėjo – kostiumėlių, suknelių, sijonų sau, o ir drabužėlių abiem augantiems sūnums. „Nebuvo pinigų, o puoštis norėjosi“, – prisiminė ji.

Norisi stebinti save ir kitus

Iš Kūlupėnų kilusi V. Kniukštienė sakė, jog čia – jos šaknys, čia – jos tėvo Stanislovo Jurkaus, senelio ir prosenelio gimtinė. „Esu pokario vaikas, iš savo vaikystės atsimenu Kūlupėnus buvus mažesne gyvenviete, negu greta esantys Tinteliai. Atsimenu ir savąją pokario mokyklą – ji tebestovi už pervažos, dešinėj pusėj važiuojant į Salantus“.

Vilniaus universitete baigusią istorijos studijas, trejus metus atidirbusią Telšiuose, kur ir ištekėjo, gyvenimo kelias dar jaunystėje V. Kniukštienę sugrąžino atgal į Kūlupėnus. Čia ji jaučiasi esanti savo vietoje ir savame laike, kurį pati praturtina kurdama.

„Nenustygstu vietoj: daryti to paties nebesinori, ir man pačiai įdomu kažką vis naujo išbandyti. Labai svarbu yra nustebinti save, o tada jau nustebinsi ir kitus“, – įsitikinusi pašnekovė.

• Rašyti komentarą (4)