|
|
|
Pasiruošimas viešajam kalbėjimui – įveikti ar nusipirkti?
Daugeliui moksleivių pavasaris primena apie nenumaldomai artėjančią mokslo metų pabaigą, tačiau tiek abiturientams, tiek II klasių gimnazistams pavasaris tampa tikru iššūkių laiku, kuomet jų laukia žodinė gimtosios kalbos įskaita ir ruošimasis egzaminams bei patikrinimams.
Kitaip negu abiturientai, II klasių mokiniai labiau už patikrinimus bijo žodinės įskaitos, kadangi jų laukia du itin sunkūs darbai – pasirašyti kalbą pasirinkta poteme ir ją išmokti. Kaip bebūtų, susidoroti su pirmąja užduotimi gali būti kur kas paprasčiau negu atrodo – dabar kalbą įmanoma tiesiog nusipirkti, tačiau su kokiomis pasekmėmis ir neigiamomis pusėmis gali tekti susidurti nusipirkus kalbą. Kalba pati save išduoda Ilgametę patirtį turinčios Vydmantų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Leonidos Jonušienės teigimu, kalbų pirkimas ir pardavimas atsirado jau tada, kai buvo priimtas gimtosios kalbos žodinės įskaitos įstatymas, kadangi norint kalbą pasakyti, pirmiausią ją reikia pasirašyti, o tai reikalauja daug laiko, pastangų ir gebėjimų. „Kai nesinori gaišti laiko, kai trūksta gebėjimų nuosekliai bei argumentuotai reikšti ir plėtoti mintis, tada ir einama pačiu lengviausiu keliu – perkama paruošta kalba. Manau, mokiniai laikosi principo: geriau sumokėsiu, bet nesuksiu galvos ir nevargsiu“, – samprotavo L. Jonušienė. Lietuvių kalbos mokytoja L. Jonušienė tikino, kad suprasti, ar mokinys kalbą rašė savo jėgomis, ar pirko – gana paprasta, kadangi neretai pasitaiko atvejų, kuomet nemokantis sklandžiai dėstyti savo minčių ir nesidomintis literatūra vaikas mokytojai ant stalo pakloja puikią ir išsamią kalbą. „Kad mokinys kalbą nusipirko arba jam parašė kažkas kitas, suprantu jau iš pirmųjų sakinių: juk dažniausiai su tais mokiniais dirbu jau nuo V klasės, būnu perskaičiusi ne vieną jų rašinį, girdėjusi, kaip jie reiškia savo nuomonę, kaip pasakoja per literatūros pamokas“, – kalbėjo Vydmantų gimnazijoje dirbanti pedagogė. Mokinys – kitas, kalba – ta pati Nepaisant to, kad vis daugiau mokinių ryžtasi aukoti pinigus ir rizikuoti įsigydami kalbą, taip pat gausu ir griežtai pasisakančių prieš kalbos pirkimą viešojo kalbėjimo įskaitai. Vydmantų gimnazijos 2Gb klasės mokinė Erika Kuizinaitė teigė, kad kalbą rašosi pati ir net nesusimąsto apie jos pirkimą, kadangi merginos manymu – tai pinigų švaistymas ir kenkimas sau pačiam. „Kalbos tikrai nepirkčiau, kadangi ruošimasis žodinei gimtosios kalbos įskaitai yra gera patirtis prieš XII klasėje laukiantį tokį patį išbandymą. Manau, kad deramai komunikuojant su savo lietuvių kalbos mokytoja ir pasiryžus įdėti laiko ir pastangų, kalbos rašymas nėra neįveikiama užduotis“, –kalbėjo šešiolikmetė E. Kuizinaitė. Eriką stebina ir mokinių tingumas bei nepasitikėjimas savo jėgomis. Moksleivė tvirtino, kad jos klasėje nėra daug perkančių kalbas, tačiau 2Ga ir 2Gb klasėse bendrai apie tokią išeitį svarstė apie trečdalis gimnazistų. „Feisbuke esančioje bendroje dešimtokų grupėje, kuriai priklausau, galybė mokinių ieško, kur galėtų nusipirkti kalbą. Esu nemaloniai nustebinta tokiu aplaidumu ir žmonėmis, kurie siekia pasipelnyti pardavinėdami kalbas“, – liūdnai svarstė Vydmantuose gyvenanti gimnazistė. E. Kuizinaitė teigė, jog kalbos nepirktų dar ir dėl rizikos, jog du asmenys gali gauti tą pačią kalbą – tuomet įkliūtų abu. Su tuo sutiko ir L. Jonušienė, kuri net prisimena šmaikštų nutikimą, susijusį su pasikartojančiomis pirktomis kalbomis. „Prisimenu tokį epizodą iš savo praktikos – tada buvo pati viešųjų kalbų internete atsiradimo pradžia: per įskaitą vienas mokinys pasakė labai gražią sklandžią kalbą pasirinkta tema. Kai tą pačią temą pristatė kitas mokinys, mes išgirdome žodis į žodį atitinkančias, lygiai tas pačias mintis. Buvo tuo pačiu metu ir graudu, ir juokinga, kai vėl tą pačią kalbą oriai dėstė ir dar kitas mokinys“, –prisiminimais dalinosi lietuvių kalbos mokytoja. Įveikti save Tiek antrokė E. Kuizinaitė, tiek lietuvių kalbos mokytoja L. Jonušienė sutiko, kad rašyti kalbą pačiam ir ruoštis savo jėgomis yra kur kas naudingiau negu eiti lengviausiu keliu – pirkti. „Manau, kad rašydamas kalbą pats, tobulini ne tik savo rašymo įgūdžius. Ruošdamasis savo jėgomis gali išmokti ir kantrybės, atsidavimo darbui, visgi šis darbas reikalauja nemažai pastangų ir laiko“, – kalbėjo Vydmantų gimnazijos mokinė. „Bet kokį darbą dirbdamas žmogus nuolatos tobulėja. Yra manančių, kad gebėjimas rašyti – tai įgimta savybė. Nenorėčiau su tuo sutikti – juk ir profesionaliu vairuotoju niekas iš karto netampa. Kalbą rekomenduoju rašyti pačiam mokiniui tikrai ne dėl tų eurų, kuriuos galėtum išleisti kitoms reikmėms, bet ir dėl savęs patikrinimo – ar aš jau pakankamai savarankiškas, ar sugebėsiu įveikti kitą žinių patikrinimo etapą, kai man reikės parašyti rašinį, ar aš įveikiu savo tingulį, abejingumą ir žingsnis po žingsnio judėsiu į priekį. Be to, kiekvienam linkiu patirti tą beprotiškai malonų jausmą, kai gali sau pasakyti – pagaliau aš tai padariau, pagaliau aš šią užduotį įveikiau“, – tikino mokytoja L. Jonušienė.
Guoda SKRIPKAUSKAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
