|
|
|
Meilė žirgams – su nuotykiais
Penkiolikmetė Pranciškonų gimnazijos moksleivė Melė Valkiūnaitė jau šeštus metus leidžia laiką su žirgais, dalyvauja varžybose ir treniruoja savo žemaituką Tikutį. Kraupi scena nesustabdė Viskas prasidėjo, kai Melė buvo aštuonerių. Mama jai su sese Verdene Monika pasiūlė jodinėti. Pirmasis žirgas, ant kurio ji atsisėdo, buvo Sara – senyva kumelaitė, jau baigianti savo karjerą, todėl ja jodinėti teko neilgai. Po to Melė gavo kitą žirgą – Valiutą, o mergaitės sesei atiteko jauna, aikštinga kumelaitė Gracija. Vieno jojimo metu sesers kumelaitė pasibaidė ir ėmė lėkti kiek kojos neša, o Valiuta – iš paskos. „Greitis man patiko. Kad kažkas negerai, supratau tik treneriui ėmus šaukti – stabdyk, loškis atgal. Sustojusi pamačiau, kad sesei perrėžta šlaunis – jos kumelė prašuoliavo per arti spygliuotos vielos, kuria buvo aptverta aikštė“, – pasakojo Melė. Nors ir išvydo savo akimis, kas gali atsitikti jojimo metu, Melė nusprendė neatsisakyti naujai atrasto pomėgio. Per septynerius metus M. Valkiūnaitė jau spėjo pakeisti aštuonis žirgus: Sarą, Valiutą, Britą, Klarnetą, Kardamoną, Kivį, Shadow ir Erą. Kartu su žirgais Melė keitė ir žirgynus, kurių buvo trys. Šiuo metu ji treniruojasi žirgyne „Raitija“ su žemaituku Tikučiu, dėl kurio ir grįžo į šį žirgyną. „Tikutis be galo draugiškas, mėgsta būti kasomas tarp ausų, yra labai greitas ir ištvermingas. Joti ant jo nesunku – nors anksčiau labai lekiodavo, dabar apsiramino. Tikučiui labiausiai patinka joti vienam arba poroje,“ – savo žirgą apibūdino moksleivė. Triukų meistras Anot Melės, žirgai, visai kaip ir šunys, gali išmokti įvairių triukų. Žinoma, tam, kad triukas pavyktų, reikia skirti daug laiko ir dėmesio. Tikutis moka šešis triukus – pakelti koją, nusižiovauti, pakasti žemę, nusišypsoti ir pakštelti. „Triukų Tikutį pradėjau mokyti nuo trejų metų. Pirmiesiems triukams prireikė maždaug dviejų mėnesių, ir be galo apsidžiaugiau pamačiusi, kad jis nusišypso ir kasa žemę jau be mano pagalbos, tik išgirdęs komandą. Dabar naujiems triukams išmokti prireikia poros savaičių, mažylis greitai gaudosi“, – kalbėjo jaunoji jojikė. Pasak jos, treniruojant žirgą labai svarbu stebėti, kontroliuoti save, juk koks raitelis – toks ir žirgas. Leidžiant laiką su šiuo gyvūnu, tenka būti švelniam ir atsargiam, kad žirgas prisimintų žmogų geruoju. „Ramūs, nestaigūs judesiai, paglostymas, pakasymas, morkų, duonos gabaliukai už pažangą daro stebuklus, ypač, jei žirgas jautrus. Kita vertus, labai svarbu ir neperdozuoti gerumo – jei žirgas linkęs dominuoti, tenka jį atidžiai stebėti, kad nepraleistum momento, kai jis tikrins hierarchiją“, – pasakojo Melė. Ir varžybose, ir kelionėse Melė varžybose dalyvauja nedažnai, kadangi ištvermės varžybos vyksta ganėtinai retai. Pirmosios varžybos, kuriose jai teko dalyvauti, neapsiėjo be nuotykių. „Pirmąsyk varžybose dalyvavau su Klarnetu, tada dar jojau gana prastai, o dar ir 1-ą numerį ištraukiau, – prisiminė M. Valkiūnaitė. – Gražiai, lėtais šuoliais kirtome starto liniją, bet Klarnetas sustojo prie pirmos kūdros ir nebepasijudino iš vietos.“ Netrukus Melę ir Klarnetą pavijo kitas raitelis, beliko vilktis iš paskos, kol duetas neprijojo kitos balos. Tuomet Melei teko nulipti ir išvesti iš jos Klarnetą. „Vos nepaklydome, pasirinkę neteisingą kelią, bet mus pavijo kiti raiteliai, su jais kartu ir finišavome. Tada likau penkta iš aštuonių“, – atsiminimais apie pirmąsias varžybas dalinosi jojikė. Kitos varžybos jau apsiėjo be didelių nuotykių. Vienose Melė jau su Tikučiu užėmė ketvirtą vietą, kitose – trečią, ir galiausiai varžybose, kurios vyko žirgyne „Raitija“, tapo nugalėtoja. Šiemet nusimato dar keletas varžybų – ištvermės varžybos Topolio žirgyne Telšiuose bei Žemaitukų ištvermės varžybos Kunigaikščio Oginskio taurei laimėti. Viena neįprastesnių išvykų Melė vadina jojimą iki Durbės, Latvijos: „Per savaitę nukeliavome apie 230 km, abiem su Tikučiu tai buvo naudinga patirtis – mus lydėjo mašina, tad daiktų žirgams tįsti nereikėjo ir Tikutis po žygio jautėsi puikiai.“ Paklausta apie ateitį Melė prisipažino, kad kol kas nežino, kaip viskas klostysis toliau. „Tiesa ta, kad užlipusi ant žirgo susirgau „arklių liga“, ir kažin, ar kada pasveiksiu,“ – su šypsena atviravo M. Valkiūnaitė. --- Žemaitukai – viena seniausių žirgų veislių Europoje, žinoma jau nuo VI–VII amžiaus. Žemaitukai padėjo lietuviams karų ir priespaudų metais. Veislė nepakitusi per pastaruosius 100 metų. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija žemaitukus pripažino kaip saugotiną veislę ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Žemaitukų skaičius ėmė didėti, tačiau veislė vis dar tebėra dideliame išnykimo pavojuje. Žemaitukų žirgų veislė pripažinta Lietuvos paveldu.
Gabrielė MALŪKAITĖ„P. n.“ akademijos narė
|
|
