|
|
|
Fotografuojanti žmonių ryšio stebuklus
Neringą Rekašiūtę – netipinio mąstymo ir išskirtines idėjas savo darbuose įgyvendinančią fotografę, politikos mokslų absolventę bei socialines problemas gvildenančių projektų autorę – be ginčų galima pavadinti universaliu žmogumi. Plati kūrėjos veiklos amplitudė domina ir suaugusius, ir jaunus žmones, tad grįžimo į gimtąją Palangą proga Neringa apsilankė savo buvusioje mokykloje – Palangos senojoje gimnazijoje, kurioje su mokiniais dalijosi savo patirtimi.
– Papasakok apie savo vaikystę, kelią iki fotografijos. – Mano kelias nebuvo tiesus, jis labai vingiuotas, susipynęs. Tačiau, kad ir koks jis buvo nelengvas, džiaugiuosi tuo, kur esu dabar. Nuo pat mažumės turėjau polinkį menams, užsiiminėjau meniniu skaitymu, lankiau teatrą, muzikos mokyklą, šokau. Mano pirmasis susitikimas su fotografija buvo labai džiaugsmingas, kaipmat užsikrėčiau meile jai, tačiau tai greitai baigėsi, nes po mėnesio sugadinau naująjį tėvų fotoaparatą. Vėliau, baigusi mokyklą, įstojau mokytis tarptautinių santykių ir politikos. Fotografija vėl grįžo į mano gyvenimą, kai buvau dvidešimties. Pradėjau skolintis draugo fotoaparatą, vėl pajutau meilę fotografijai, šį kartą kameros nesudaužiau, bet vis vengdavau ją atiduoti. Pradėjau dirbti fotostudijoje ,,Ciklopas“, kurioje ir supratau, kad jei noriu sieti savo gyvenimą su fotografija, turiu jos ir pasimokyti. Taip nusprendžiau išvykti į Londoną, kur studijavau fotografiją. Baigusi studijas grįžau atgal į gimtinę dėl vieno žmogaus, o kartu nusprendžiau pabaigti čia pradėtas studijas. – Ką tau davė studijos ir gyvenimas viename didžiausių pasaulio miestų? – Drąsos pojūtį, labai plačiai atsivėrusį horizontą ir supratimą, kad nėra dalykų, kurių negalima kvestionuoti, kad kurti galima įvairiausiomis temomis. Gyvendama Londone turėjau galimybę susipažinti su daugybe menininkų, dalyvauti įvairiose parodose, tai labai praplėtė mano suvokimą apie pasaulį. Manau, tai yra būtina, nes vėliau šį suvokimą gali perkelti į savo kūrybą. Labai svarbu yra keliauti, duoti sau laiko. Visada maniau, kad po studijų liksiu gyventi Londone, tačiau susipažinusi su miestu iš arčiau, pamačiusi jo greitą ritmą ir žmonių santykių paviršutiniškumą, supratau, kad šis miestas – ne man. Bet kokiu atveju, jame įgytos patirties nekeisčiau į nieką, nes grįžusi į Lietuvą viduje buvau visiškai laisva, o ta laisvė vėliau prasiveržė ir mano kūryboje. – Ką tau asmeniškai labiausiai patinka fotografuoti? – Labiausiai mėgstu fotografuoti tai, kuo besąlygiškai tikiu. Kartais aš tikiu žmonių emocijomis, kartais – įdomiu renginiu ar gamtos peizažu. Specializuotis konkrečioje pakraipoje yra gerai, tačiau mane domina daugybė skirtingų sričių. Todėl labiausiai mėgstu atsiduoti tai fotografijos idėjai, į kurią tuo metu linksta mano širdis. O potraukiai keičiasi, dažnai jiems įtaką daro vidiniai išgyvenimai, aplink tave esantys žmonės ar nuotaikos. Kuo daugiau plečiasi akiratis, tuo labiau norisi išmėginti kažką naujo. – Ar savo fotografijomis stengiesi perduoti pasauliui kokią nors žinutę? – Kiekvienu metu, priklausomai nuo to, kokia fotografijos sritimi domėdavausi, siunčiau vis kitokią žinutę pasauliui. Pavyzdžiui, kai fotografuodavau nuogas moteris, norėjau atkreipti dėmesį į moteriškumą, sugrįžimą į gamtą, ryšio su savimi radimą. Paradoksalu, kad mane tai domino tuomet, kai gyvenau viename didžiausių pasaulio miestų. Dabar, kai vykdau įvairius socialinius projektus, tokius, kaip ,,Islamas Lietuvoje“, ,,Mes. Moterys“, man labai įdomu analizuoti ryšį tarp žmonių, gilinti jį, parodyti, kad kartu mes galime daug daugiau negu po vieną. Noriu parodyti, kad tarp žmonių yra įsišaknijęs susvetimėjimas, kad žmonės bijo kalbėti apie savo problemas. Tačiau inicijuodama projektus įsitikinau, kokie neįtikėtini stebuklai vyksta, kuomet žmonės susivienija į bendruomenę ir nebijo užmegzti ryšio. – Kaip manai, viešumas padeda pasiekti savo tikslų ar labiau įpareigoja prisiimti atsakomybę už savo veiksmus? – Jei turi aiškią idėją, viešumas tau gali labai pasitarnauti, jis leidžia lengviau priartėti prie žmonių, jie lengviau patiki tavimi ir tavo sumanymu. Bet lygiai taip pat viešumas tau klijuoja etiketę, kuri tarsi uždaro į narvą. Žmogus ¬– nepaliaujamai besikeičiantis sutvėrimas, o visuomenė iš viešo asmens reikalauja elgtis pagal priklijuotos etiketės apibūdinimą, tau asmeniškai nustatytus standartus. Taip pat prarandi galimybę klysti, nes iš tavęs tikimasi dar geresnių pasiekimų negu iki šiol. Tačiau svarbiausia yra pačiam žinoti, kas tu esi ir ko sieki, tuomet jokia aplinka tau netrukdys. Reikia būti dvasiškai stipriam, mylėti ir saugoti save, duoti sau laiko. Jei žmogus viduje jaus ramybę ir harmoniją su pačiu savimi, tuomet gerą energiją galės skleisti ir aplinkiniams.
– O kokią įtaką tau daro šalia esantys žmonės? – Savo gyvenime esu sutikusi nuostabių žmonių, o į visus ne tokius puikius esu linkusi žiūrėti kaip į pamoką. Kartais nepastebime šalia esančių žmonių, kurie tiesiog siurbia mūsų energiją, o mes atiduodame labai daug savęs. Bet galiu pasakyti, kad šiuo metu mane supa puikūs žmonės. Pripažįstu – kol juos radau, praėjo nemažai laiko, bet dabar galiu nuoširdžiai pasakyti, kad mane supa be galo įkvepiantys žmonės, kurie papildo mane, o aš – juos. Norint būti menininku, reikia būti labai atviram, pažeidžiamam, o tokiais būti mes nenorime, nes tai pavojinga, sunku. Nebijoti būti kitokia mane įkvepia labai daug žmonių, ypač mano draugė, aktorė Beata Tiškevič, nuostabus fotografas Artūras Morozovas. Tokių žmonių yra vienetai, tačiau jie turi neįkainojamą patirtį, kuria dalinasi ir su manimi. – Tavo projektai dažnai išsako kitokią negu didžiosios visuomenės dalies nuomonę. Ar kritika nenumalšina drąsos ir noro kurti? – Taip, dėl neobjektyvios kritikos gali susvyruoti pasitikėjimas savimi ir drąsa. Norint to išvengti, kaip sakiau, labai svarbu šalia savęs turėti tokius žmones, kurie tavimi tiki ir palaiko, kurie gali pakelti tave už ausų ir parodyti tikrąją realybę. Kritika – tai dar viena viešumo kaina. Menininkas negali pasislėpti, nes kiekvieną jo kūrinį, esantį viešumoje, žmonės turi teisę aptarinėti. Tai labai gerai, nes toks ir yra socialinių projektų tikslas – sukelti diskusiją. Baisu pasidaro tik tuomet, kai žmonės savo neigiamas emocijas adresuoja konkrečiai tau, pradeda abejoti tavo intencijomis. Labai daug teisingos kritikos sulaukiau dėl projekto ,,Jie laimėjo loteriją“. Tačiau man nepatinka, kad viskas Lietuvoje matoma per Rusijos baimės prizmę, ir dėl tos viską apimančios baimės susidaro įspūdis, jog gyvename nelaisvoje šalyje. Baisu suvokti, jog mes, išsakydamos savo nuomonę, suskaldėme Lietuvą į du polius, kurie atsisuko vienas prieš kitą. Šio projekto tikslas net nebuvo pasakyti, kad kariuomenė yra blogai, mes siekėme pažvelgti į situaciją vaikinų akimis ir atkreipti dėmesį į šaukimo principą, kad galbūt jis nėra pats geriausias, nepakankamai gerai išdiskutuotas. Norėjome kvestionuoti vyriškumą, sukurti erdvę, kurioje kariuomenės klausimu galėtų pasisakyti vaikinai. – Turbūt daugiausia dėmesio ir pagyrų sulaukė tavo ir Beatos Tiškevič projektas ,,Mes. Moterys“. Koks buvo jo tikslas? – Prieš pradėdamos šį projektą informacinėje erdvėje nematėme jokios atsvaros Lietuvoje ypač paplitusiam tobulos moters grožio kultui. Nebuvo nieko, kas parodytų, jog ir nestandartinės moterys yra labai gražios. Pastebėjome, kad viešajame sektoriuje išsipūtęs didelis moters grožio standartų burbulas. Norėjome kalbėti apie tai, kokią įtaką šie grožio standartai daro tam, kaip jų neatitinkanti moteris jaučiasi ir vertina save. Norėjome paskatinti moteris mylėti save tokias, kokios jos yra. Labai svarbu tai, jog šiame projekte pakvietėme dalyvauti ne žinomas, o paprastas moteris. Vykdydamos šį projektą supratome, kokia didelė jėga kyla iš moterų susibūrimo, iš bendrystės, iš iškalbėjimo, ir kaip tai gydo. Supratome, kad iš savo skausmo galime kurti pagalbą viena kitai, o nenoras susitaikyti su visuomenės normomis gali jas pakeisti. Iš šio projekto palaipsniui išsivystė kita iniciatyva – projektas „Moterys kalba“, kurio metu surengti moterų „stand up“ pasirodymai. Nuostabus jausmas stovėti ant scenos ir turėti galimybę išsikalbėti pačiomis kvailiausiomis temomis. Tai buvo tarsi savotiška sielos terapija. Dabar šiame projekte – stagnacijos laikotarpis. Paskutiniu metu kūrėme kaip užsuktos, tad dabar esame ramybės būsenoje, nes pailsėti yra būtina. Negalėsi pakeisti pasaulio, jeigu būsi išsisėmęs, pavargęs. Reikia rasti laiko sau, savo poreikiams. Kokie tavo ateities planai? – Paskutiniu metu gyvenau nuo projekto iki projekto, neturėdama ilgalaikio ateities plano. Tačiau nesenai supratau, kad pagaliau turiu labai aiškią ateities viziją. Supratau, jog noriu gyventi iš fotografijos: pavasario ir vasaros sezonais planuoju labai daug dirbti, o žiemą ir rudenį – keliaudama po pasaulį kurti savo projektus. Manau, kad artimiausius penkerius metus toks planas mane tenkintų. Pusę laiko galėčiau praleisti Lietuvoje, o kitą pusę – keliaudama ir pažindama aplinką per fotografiją. Manau, kad ji leidžia artimiau pažinti pasaulį, ji tave tarsi įgalina prieiti arčiau prie žmonių, pamatyti ir perduoti žinutę kitiems.
Aistė ŠEŠTOKAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
