|
|
|
Įsivaikinant meilė daro stebuklus
Kretingos rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovės Violetos Lukoševičienės bei vyriausiosios specialistės Rasos Piekienės pastebėjimu, Lietuvoje šeimos jau taip pat įsivaikina ne po vieną, o po kelis vaikus, kas ligi tol tebuvo būdinga užsieniečiams. Kretingoje žinomos dvi tokios šeimos, ir abu įvaikinimo atvejus specialistės vadina sėkmės istorijomis. Leido vyrui „suvirškinti“ Abi kretingiškių šeimos įsivaikino po du vaikus. Vienoje iš jų, anot R. Piekienės ir V. Lukoševičienės, vaikai jau sulaukę pilnametystės, o kitoje laimingai auga dvi mažametės mergaitės. Vaiko teisių apsaugos tarnybos paraginta, šių mergaičių įmotė Rūta (vardas pakeistas jai pačiai pageidaujant) atvirai kalbėjo apie savo pasiryžimą įsivaikinti ir drąsino ryžtis panašiam žingsniui tuos, kuriuos bent kada aplankė panašios mintys: „Reikia tik labai norėti ir nebijoti, o reikalavimai nėra neįveikiami, kaip atrodo iš pradžių“. Rūta atviravo, jog su vyru pragyvenę dvejus metus ir žinoję, kad dėl sveikatos problemų negalės turėti savo vaikų. „Kai pasakiau vyrui, kad norėčiau įsivaikinti, jį ištiko lengvas šokas. Prireikė pusmečio, kol atsitokėjo. Nespaudžiau jo, galvoju – „suvirškink“ tai, o aš tuo tarpu patyliukais veikiau – rinkau informaciją. Nenorėjome visai mažo vaiko, prašėme nuo pusmečio iki pusantrų metų. Įvaikinimo tarnyboje pasakė, kad laukti teks ilgai, bet paskambino jau po pusmečio – pasakė, kad yra 10 mėn. mergytė“, – prisiminė Rūta. Sunkiausia, anot Rūtos, jiems buvę sulaukti teismo sprendimo, kurio verdiktas skelbia, kad vaikas yra tavo – tampi už jį atsakingas lygiai taip pat, kaip ir tikrieji tėvai. Nejuto euforijos Pašnekovė neslėpė, jog į Šiaulių kūdikių namus važiavę penkis kartus, kol apsiprato su vaiku. „Pirmąkart važiuodami jautėme nerimą, jaudulį. Negaliu pamiršti vaizdo, kurį pamatėme pirmąsyk: būrys vaikų vaikštynėse, nepaleidžia, čiumpa už skvernų. Mūsiškės akys didelės, o mudviejų – dar didesnės, ji neverkė, sakome – tai jau geras ženklas. Išvažiavome namo be jokios euforijos, kaip kiti sako – pamatėme ir supratome, jog tai – tikrai mūsų vaikas. Mums taip nebuvo. Bet kai nuvažiavome po dviejų dienų, šnekinom, mūsų mergytė šypsojosi, mus atpažinusi“, – atviravo įmotė. Ji skaniai kvatojosi, prisimindama pirmąjį vakarą, kai iniciatyvos pamaitinti vaiką ėmėsi vyras – sumaitino dubenėlį košės, mergytė pradėjo rėkti, nes nepasisotino. Vyras puolė dar virti košės, nežinojom gi, kiek valgys. Pasisotinęs vaikas bematant užmigo“. Į motinos vaidmenį, tvirtino, įsijautusi per savaitę, o jau po mėnesio nebeįsivaizdavo, kaip to vaiko galėjo neturėti. Nors mergaitė, neslėpė moteris, fiziškai buvo apleista – raumenys silpni, ji vos pasėdėjo, bet buvo užgrūdinta – net skiepijama neverkė, tuo nustebindama ir gydytoją. Greit užmigdavo, o prabudusi vis sekiodavo akimis, kad jos nepaliktų. „Po 2 mėnesių neurologė pasakė, kad vaikas – jau sustiprėjęs, sveikas ir vystosi normaliai. Šiandien jai – 4,5 metų, dukrytė labai smalsi ir gudri, o darželyje – lyderė“, – mergaite džiaugėsi įmotė. Antroji – nuo kūdikystės Praauginusi pirmąją dukterį, Rūta grįžo į darbą. „Praėjo kiek laiko, jaučiu, kad noriu antro vaiko, šįkart – kūdikio, ir vyras tam pritarė. Abejojom, ar antras kartas bus toks sklandus, kaip pirmas – vėl stojom į eilę, mokymų praeiti jau nebereikėjo. Laukėm kone metus, kol sužinojome, kad motina gimdymo namuose paliko kūdikį – mergaitę. Šįkart viskas buvo kitaip: pasiimant – absoliuti ramybė, jokio jaudulio. Vyresnioji duktė labai norėjo sesutės, – teko skirti jai laiko ir dėmesio, kad tam parengtume“, – pasakojo moteris. Jų jaunėlei šiandien – vieneri. „Apgailestaujame, kad neturime savo vyriausios dukrytės kūdikystės nuotraukų. Tik augindami jaunėlę supratome, kiek daug netekome: nematėme vyresnėlės pirmojo šypsnio, pirmojo dantuko ir dar daug ko, kas džiaugiantis varo iš proto“, – neslėpė Rūta. Neslėps tiesos nuo dukterų Abu su vyru jiedu yra nusprendę neslėpti nuo dukrų apie jų įvaikinimą. „Manau, kad slėpti ar meluoti yra gerokai blogiau, negu kalbėtis su vaiku ir jam suprantamai paaiškinti, kad biologiniai tėvai negalėjo juo pasirūpinti. Tačiau mes esame tie, kuriems esi reikalinga ir kurią labai mylime. Vyresnioji ir dabar matė, kad neturėjau pilvo, o gimė sesutė, – ji smalsavo, kodėl, kalbėjomės, bet pasirodė, kad jai tai dar nėra svarbu. Vaikai palaipsniui, manau, įsisąmonins ir priims tai natūraliai, be skausmingų pasekmių“, – įsitikinusi Rūta. Kai nusprendė įsivaikinti, juos palaikė artimieji ir draugai – dabar vieną porą jiedu su vyru taip pat konsultuoja dėl įvaikinimo. „Tačiau tam reikia pribręsti. Aš labai tikėjau, kad meilė gali įveikti didelius dalykus. Daug kas klausė, ar sugebėsime mylėti kaip savo. Atsimenu, iš kūdikių namų parsivežant pirmąjį vaiką, sėdėjome su vyru kavinėje ir sakom, nežinia, kada bebus kitas kartas“, – apie prisiimtą atsakomybę kalbėjo moteris. Ji atviravo toliau: „Atrodo, turime daugybę draugų ir giminių, bet drįstu sakyti, kad be mergaičių mūsų šeimoje nebūtų pilnatvės. Jos turi abejus savo močiutes ir senelius, o vyro tėvams vyresnėlė buvo netgi pirmoji anūkė. Vaikai visų buvo labai laukti ir šiandieną yra labai mylimi.“ Kodėl lietuviai įsivaikina vangiai Anot R. Piekienės, šiuo metu įsivaikinti pageidauja 3 mūsų rajono šeimos: 2 iš jų yra įrašytos į Norinčių įvaikinti LR piliečių sąrašą, o 1 šeima tikrinama, ar tam yra pasirengusi. Būsimiems įtėviams iš anksto taip pat privaloma praeiti specialius mokymus. Iš viso Lietuvoje šiuo metu yra 524 vaikai, kuriuos galima įvaikinti, ir 78 Lietuvos bei 26 užsienio piliečiai, pareiškę norą įsivaikinti. „Tačiau tai dar nereiškia, kad visų jų lūkesčiai bus patenkinti, nes pirmiausiai yra ieškoma tinkamiausios šeimos vaikui, o ne įtėviams – vaiko“ , – akcentavo V. Lukoševičienė ir atskleidė, kodėl Lietuvoje įvaikinimas vyksta vangiai. „Mūsų žmonės dažniausiai pageidauja kūdikio – mergaitės ir nenori vyresnio, kaip 6–7 metų vaiko. O tokių, tėvų apleistų ir paliktų, ir yra daugiausiai, – pabrėžė ji. – Lemiamą reikšmę turi ir vaiko sveikata: ne paslaptis, jog dažnas įvaikinimo sąrašuose esantis vaikas turi vystymosi sutrikimų bei įvairių ligų“. Taip pat įvaikinami vaikai retai kada globos namuose gyvena po vieną, dažniausiai yra po kelis brolius, seseris iš vienos biologinės šeimos. „ O lietuviai, skirtingai nuo užsieniečių, įsivaikinančių po 3–4 vaikus ir nebijančių vaikų su negalia, retai kada priglaudžia gausiau, negu po vieną vaiką“, – pabrėžė V. Lukoševičienė. --- Įvaikinimas yra procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos teisės ir pareigos su biologiniais tėvais bei giminaičiais ir sukuriamos tarpusavio teisės ir pareigos su įtėviais ir jų giminėmis kaip pagal kilmę. Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą. Įvaikinimas negali būti atšauktas ar panaikintas, – tai yra pagrindinis įvaikinimo ir globos skirtumas. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki 50 metų, tinkamai tam pasirengę. Išimtinais atvejai teismas leidžia įsivaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims. Įvaikinti galima ne mažesnius, kaip 3 mėn. kūdikius, įrašytus į sąrašą, – ligi tol jis yra globojamas. Įmotei ar įtėviui suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. Įsivaikinant taip pat skiriama vienkartinė 11 bazinių socialinių išmokų dydžio išmoka, – šiuo metu 418 Eur.
|
|
