Gyvenimo laivui siūbuojant – susikibę drauge

Klaipėdos santuokų rūmuose surengtoje masinėje Auksinių vestuvių šventėje kretingiškiai 95-erių Stanislava ir 90-metis Antanas Jankauskai, santuokoje išgyvenę 67-erius metus, nustebino susirinkusiuosius: iš kone dvidešimties porų jiedu buvo patys vyriausi ne tik amžiumi, bet ir santuokos branda.

Ne kažkiek rankdarbių namie ir belikę, – kilnodama siuvinėtas lino staltieses, takelius, servetėles, kalbėjo Stanislava Jankauskienė. – Daug mano darbų iškeliavo į žmones, šūsnis jų atiduota Kretingos muziejui“.

Apdovanoti energija ir humoru

„Sūnus Tomas sužinojo, kad Klaipėdos meras rengia „auksinių porų“ pagerbimo šventę, – užrašė ir mudu. Gavome pakvietimą, pasirašytą paties Vytauto Grubliausko: kai nuvažiavome į iškilmes, fotografai nenustodami pleškino – pasirodė, kad esam vyriausi ir ilgiausiai kartu išgyvenę sutuoktiniai“, – pasakojo buvęs ilgametis pradinių klasių mokytojas A. Jankauskas. Ši pora stebina ne vien ilgu amžiumi, bet ir ypatinga Dievo dovana – gyvybingumu, humoro jausmu bei mokėjimu džiaugtis vienas kitu, o Stanislava dar – ir skardžiu užkrečiančiu juoku.

„Prieš porą metų tautodailininkų susiėjimuose dar Raimundas Puškorius, man į sūnus tinkantis, šokdindavo – po du žingsnius į priekį ir du atgal“, – juoku prapliupo Stanislava. Ji – ilgametė Kretingos tautodailininkų bendrijos narė tekstilininkė, dirbusi mezgėja Dailės kombinate bei kūrusi rankdarbius iš lino.

Moteris neslėpė visą gyvenimą buvusi kvatoklė – toks jos būdas, o ir skydas prieš gyvenimo negandas: „Aplinkiniams stengdavausi nerodyti, kad sunku. Ir mano mama Julijona tokia buvo – visą gyvenimą bėgte ir su šypsena, nors anksti tapo našle, ir viena užaugino mane su broliu. Mama taip pat buvo ilgaamžė – mirė 97-erių“.

Pokario vestuvės – be baltos suknelės

Stanislava kilusi iš Kražių. Senelis jai pasakodavęs apie garsiąsias Kražių skerdynes, kaip vyrai saugoję kunigą su Švenčiausiuoju, kai žandarai įjoję į bažnyčią, ir už tai paaukoję gyvybes.

„Gyvenom miestely tarp žydų. Atsimenu, kaip degė Kražiai, o mes, ką sugriebę, bėgom ir įsikūrėm daržinėj už miesto“, – prisiminė ji. Jos tėvas Vladislovas dirbo miestelio policininku, – Stanislavai tebuvę vos treji, kai tėvą pašovė Varnių miške.

Antanas kilęs iš Kelmės, ten mokytojavo, kai pora susipažino. Jiedu susituokė 1948-ųjų rudenį: „Ai, ilga daina, kaip ją nugriebiau. Bet prisipažinsiu – pasakišką žmoną vedžiau. Dabar retsykiais apsibumbuliuojame, bet taip dieną pasispalvinam“, – vis šmaikštavo sutuoktinis.

Stanislava buvo atviresnė: „Kuklios tebuvo mudviejų vestuvės: nei baltos suknelės, nei svečių būrio – tik Antano mokyklos direktorius ir kelios draugės. Restorane išgėrėm po burnelę vyno, o jau vėliau mano kabinete – tada dirbau buhaltere ir sekretore – jau atšventėm su linksmybėm ir „miško pasaka“, – prisimindama ji vėlgi skaniai nusikvatojo.

Per gyvenimo audras ir saulėtas akimirkas kretingiškiai Stanislava ir Antanas Jankauskai kartu žengia jau septynis dešimtmečius.

Likimais žaidė lyg šachmatais

„Gyvenime visko buvo – siūbavo jis lyg laivas. Bet mudu visuomet jautėm viens kito petį, į kurį stipriai atsiremdavome“, – tvirtino Antanas.

Su dar trimis broliais jis augo ūkininkų šeimoje, jo tėvus ištrėmė į Sibirą. Saugumas ir jam lipo ant kulnų: „Sykį susirgęs sąnarių uždegimu, išvažiavau pas gydytojus į Šiaulius. Beeinant gatve jaučiu – sėlina iš paskos, dviese stvėrė už rankų ir įsitempė į saugumo būstinę“.

Ištardę paleido, klausdami, kur eisiąs. Atsakęs – namo, nors nuėjęs pernakvoti pas gimines. Vėliau sužinojo, kad tą 1948-ųjų birželio naktį buvo numatytas didysis trėmimas, kada išvežė ir jo tėvus. Jiedu su Stanislava kažkaip atsilaikę, nors gyvenimas, tvirtino, lyg šachmatais jų likimais nuolat žaidęs.

Opeliuku – ligi Kauno

S. ir A. Jankauskai užaugino du vaikus, sūnų ir dukrą, susilaukė 3 anūkų ir 2 proanūkių. „Dar galime ir proproanūkių sulaukti: vyriausiai proanūkei Ligitai – 23-eji, ir ji turi puikų berniuką, – viltingai kalbėjo Stanislava. – Visi mūsų draugai ir artimi giminės išmirė. Pradėjome bendrauti su pusbrolių ir pusseserių vaikais, patys juos susirandame“. Abudu džiaugiasi, kad šiandieną dar be niekieno pagalbos prisižiūri namų ūkį, apsiperka, į polikliniką nueina, o prireikus Antanas sėda už savo senuko opelio vairo ir dumia aplankyti dukrą į Kauną ar giminių kapus – į Kražius.

„Kas čia tokio nulėkt ligi Kauno – vairuoti moku, ženklus pažįstu. Bet dabar turiu rūpestį – balandį turėsiu varyti savo opeliuką į techninę apžiūrą. Kažin, ar praeis, – svarstė Antanas ir vėl juokavo. – Prieš dvejus metus kai nuvariau, draskė, tampė visaip mašiniuką, klausiu tų vyrų, ar beparvažiuosiu namo. O jie man – važiuok, bet daugiau nebeatvažiuok. Nepajutau, kaip prabėgo tie dveji metai, ir kaip nevažiuoti?“.

• Rašyti komentarą (0)