Vietoj idealų – patikėjęs tikruoju savimi

Saul Prizer – tokiu tarptautiniu pseudonimu tautiečiams savo pirmajame grožinės literatūros kūrinyje prisistato iš Kartenos kilęs, bet jau keturioliktus metus Islandijoje gyvenantis Saulius Prižginas. Paslaptingas ir prisijaukinęs gaivališką salos energiją S. Prizer šešerius metus dirbo prie pirmosios knygos, romano „Nebylus palikimas“, kurio pirmosios dalies elektroninę versiją galima nemokamai perskaityti internete.

Islandijoje gyvenantis karteniškis Saul Prizer neslepia, kad rašymas – viso gyvenimo svajonė, todėl pirmoji knyga autoriui suteikė didžiulį džiaugsmą, kuriuo norisi dalintis.

Pradėjęs rašyti „Nebylų palikimą“ Saulius manė, kad jis pasitarnaus kaip keliasdešimties puslapių apšilimas tolimesnei kūrybai. Tuomet vyras nė neįtarė, kiek kūrybingumo savyje atrakins, – gal keturis kartus perrašyta istorija išsiliejo į tris visavertes knygas. Pirmoji jų praėjusią vasarą išleista nedideliu tiražu, o dabar jau ir daugiau negu 5 tūkst. kartų parsisiųsta elektroniniu pavidalu. Anot Sauliaus, baigtas ir antrosios trilogijos dalies juodraštis, o trečioji dalis – pati gražiausia pačiam autoriui – įpusėta.

S. Prizer pripažįsta, kad 285 pirmosios knygos puslapiai, kuriuose siužetas persipina lyg kasa, intriguoja meilės ir detektyvinėmis peripetijomis, negimė lengvai – pareikalavo daugybės laiko, kantrybės ir susikaupimo, tačiau tik susidūręs su šiais iššūkiais 38-erių Saulius pasijuto galįs augti ir tobulėti, o dabar su nekantrumu laukia tiek knygos, tiek savo istorijos tęsinio.

– Vadinate save principingu individualistu – kodėl?

– Viskas labai paprasta – visai neseniai suvokiau, kad būtent šis žodžių junginys mane pakankamai taikliai apibūdina. Rašymas – asmeniškas reikalas, todėl būtent šios aplinkybės, noriu to ar nenoriu, lemia būti individualistu. O dėl principingumo galiu atsakyti paprastai – žemaitis, todėl principingas.

– Papasakokite apie save – kaip atsidūrėte Islandijoje?

– Esu kilęs iš paprasto, tačiau labai gražaus, jaukaus ir širdžiai mielo Žemaitijos miestelio – Kartenos. Ten baigęs vidurinę mokyklą, išvykau į Vilnių studijuoti geodezijos, dar pusantrų metų studijas tęsiau Danijoje, kur įgijau Globalaus pozicijos nustatymo sistemų technologijų magistro laipsnį ir iki šiol tebedirbu pagal specialybę – Islandijos Nacionaliniame Žemės matavimų centre, kaip geografinių informacinių sistemų specialistas. Kalbėdamas apie savo profesiją, privalau pasakyti vieną svarbų dalyką – dar tebebūdamas darželyje jau svajojau rašyti. Šis noras manyje išliko visą gyvenimą – einant į mokyklą, mokantis universitete ir gyvenant vidutinės klasės piliečio gyvenimą. Todėl įgytas išsilavinimas ar darbas, kurį dirbu, teturi specifinę funkciją – padeda išlaikyti šeimą bei susikurti gerovę, ir manęs, kaip asmenybės, neapibūdina. Tai – išskirtinai kūrybos prerogatyva.

– Vadinasi, rašyti niekada nesimokėte? Kas tai – gamtos duotybė?

– Specialiai to nesimokiau niekur. Rašau tol, kol tekstas atlaiko asmeninę kritiką, ir atrodo sklandus bei išbaigtas. Įsijaučiu į tai, ką rašau. Išgyvenu savo knygų turinį. Kai kuriuos pirmosios knygos skyrius perrašinėjau penkis ar septynis sykius, o tokia praktika padarė savo – kitos knygos einasi nepalyginamai sklandžiau. Taip pat nemažai išmokau ir dirbdamas su lietuvių kalbos redaktore. Manau, kad turiu gamtos duotą talentą, tačiau esu tikras, kad to nepakanka – jį dar reikia iš savęs išspausti.

– Kiek susiję rašymas ir Islandija? Vaizduotė piešia ją, kaip idealią kūrybai.

– Ši sala turi stiprią laukinę dvasią ir tiesiog stebuklingą gamtą, kurioje itin lengva rasti kūrybiško polėkio perspektyvą. Joje jaučiuosi tarytum globojamas, o kūrybinės idėjos tiesiog plūsta... Tuo pačiu Islandija – pakankamai atšiaurus kraštas, tinkantis toli gražu ne kiekvienam. Kaip ten bebūtų, man ji suteikia tinkamą racionalumo ir neprijaukinto kūrybingumo kontrastą bei leidžia pajausti vidinę harmoniją, būtiną savo talentui atskleisti.

– Savo elektroninėje svetainėje užsimenate, kad euforiją sukėlė jau pirmieji, dar vaikiški, bandymai suregzti sakinį, o pirmojo kūrinio ėmėtės būdamas vos 10-ies. Koks jo likimas?

– Knygos, deja, nebėra. Prisimenu tiek, kad tai buvo fantastinis kūrinys apie tarpžvaigždines keliones ir nuotykius. Parašiau keletą ar keliolika puslapių, tačiau kūrinio likimo nė pats nežinau – tuomet buvau dar vaikas, todėl nesugebėjau jo išsaugoti, o apie jį be manęs, žinoma, niekas kitas net nežinojo.

– Gal rašėte ir dienoraštį?

– Taip, savo laiku jį rašiau. Atsimenu, kaip nustebo mano pusbrolis, išgirdęs, kad jį turiu – pasakė, kad tokiais dalykais užsiima tik merginos... Kaip ten bebūtų, laikiausi savo ir dienoraštyje užsirašydavau savo mintis bei visos savo chebros paauglystės nuotykius – kvailiojimus, išdaigas ir visų mėgstamus naktinius pasisėdėjimus prie laužo, kurį susikurdavome prie Minijos, ir, susėdę aplinkui, surimtėdavome, po žvaigždėtu vasaros dangumi filosofuodami apie gyvenimą... Galiu tik pasidžiaugti, kad jį rašiau – tai pasitarnavo kaip gera nuolatinio rašymo ir sklandaus minčių perteikimo ant popieriaus lapo praktika. Juk prirašiau nei daug, nei mažai – kelis šimtus puslapių, kurie šiandieną suteikia unikalią galimybę nusikelti į niekad nebegrįšiančius laikus.

– Ar svarstėte, kodėl būtent dabar pagaliau atėjo laikas išbaigtam kūriniui?

– Atėjo metas, kai sugebėjau sustoti... Lioviausi galvojęs apie dalykus, kurių neturiu, ir nustojau jų siekti. Atsisakiau svetimų svajonių, titulų ir tikslų, kuriais iš tikrųjų netikiu. Sustojau ir atsigręžiau į save. Tuo būdu radau primirštą, viduje teberusenančią vaikystės svajonę – kurti, ir vietoje netikrų idealų patikėjau ja.

– Kas Jus žavi galimybėje rašyti: procesas, žodžių žaismas ir kalbos pojūtis, galimybė išreikšti save, atspindėti aplinką ir savo vidinį pasaulį, populiarumo siekis?

– Knygų rašymas – labai sunkus darbas, galima sakyti, nuolatinė kova. Poreikį tai daryti jaučiu norėdamas su kitais pasidalyti tuo, ką geriausia turiu pasiūlyti. Noriu nustebinti žmones, suteikti jiems postūmį siekti aukščiausių tikslų ir padėti prisiminti savo svajones. Kartu rašymas suteikia asmeninio gyvenimo išbaigtumo jausmą, pasotina egzistenciją ir leidžia atsakyti į svarbiausius man klausimus.

– Ar sunku buvo išleisti knygą, juk ji – ne tik elektroninė. Kodėl nusprendėte suteikti galimybę ją skaityti nemokamai?

– Sunkiausia knygos leidimo dalis buvo šio proceso pradžioje vyravusi nežinomybė – kas, kaip, prieš ką ar po ko daroma, tačiau, paskyręs tam laiko ir pabendravęs su žmonėmis, vieną po kito radau visus atsakymus ir sužinojau daug nauja. Kodėl knygą daliju nemokamai? Visų pirma, prieš tikėdamasis kažką gauti, esu pasiruošęs duoti. Antra vertus, rašyti knygas yra viena, o visai kita – jas populiarinti. Siekiu išlikti maksimaliai nepriklausomas ir esu susikūręs praktinio kūrybos realizavimo bei jos populiarinimo strategiją, kurios dalis yra nemokama pirmoji knyga, todėl šis sprendimas buvo visiškai natūralus.

– Kodėl rašote lietuviškai, o ne, pavyzdžiui, tarptautine anglų kalba? Ar tuo norite pasakyti, kad knyga skirta būtent lietuviams?

– Rašau ir rašysiu lietuviškai. Tai yra gražiausia pasaulyje mano gimtoji kalba, kuria galiu visapusiškai išreikšti save. Žinoma, anglų ir, kiek mažiau, islandų kalbos daro savo įtaką ir tai atsispindi mano knygose, tačiau, esu įsitikinęs, kad tai tik padeda – kūryba tampa labiau pasaulietiška. Geografiškai savo auditorijos neapibrėžiu ir manau, kad mano kūrybos priimtinumą labiau nulemia paties žmogaus, kaip individo, atvirumas naujovėms, netikėtumams ar dvasios polėkiams, todėl išversta į anglų kalbą trilogija bus populiari ne tik Lietuvoje, o ir kitose pasaulio šalyse.

– Kaip į jūsų kūrybinius sumanymus žvelgia patys artimiausi žmonės – šeima?

– Visi besąlygiškai palaiko, kasdien mato mane rašantį ir labai dažnai girdi kalbant apie kūrybą. Visiems aišku, kokią vietą ji užima mano gyvenime. Dešimtmetis sūnus žino, kad rašau kas dieną, todėl, pamatęs, kad snaudžiu vėlyvo pokaičio, žadina ir švelniai primena, kad dar turiu rašyti. Žmona aktyviai dalyvauja kūrybos realizavime – prižiūri ir keičia internetinį puslapį, modeliuoja bei įgyvendina potencialių skaitytojų paieškos strategijas ir apskritai visapusiškai padeda būti kūrėju. Ji – tikras angelas. Su penkiolikmete dukra, kuri taip pat linkusi rašyti, pakalbame apie kūrybą. Neseniai su ja aptarėme mano pirmosios trilogijos pagrindinės temos atskleidimo ypatumus trečiojoje dalyje. Ji pritarė minčiai, kad šios idėjos neverta laikyti paslaptyje iki pat knygos pabaigos, kaip tai darau pirmoje ir antroje dalyse, o reikėtų atskleisti kiek anksčiau, nes palaikyti skaitytojo susidomėjimą galima ir tuomet. Vadinasi, taip ir padarysiu.

– Prisipažinkite, kiek knygoje Jūsų paties? Nors rašote, kad įvykiai ir asmenybės išgalvoti, bet negi nė viename iš jų nesislepia Jūsų alter ego?

– Pirmoje knygoje manęs tikrai nėra. Tai, kaip patvirtinimą, jau girdėjau iš artimiausių sau žmonių. Beje, kūrybos nesiekiu suasmeninti, greičiau atvirkščiai – keliu tikslą ją laikyti laisva ir nepriklausoma nuo asmeninių pažiūrų ar gyvenimiškos patirties, ir ją matau kaip didesnį už save dalyką, kažką mistiško ir didingo, į ką nesilygiuoju, tačiau jos paliestas augu ir tobulėju, kad ir toliau jausčiausi jos vertas. Manau, kad kūrybos suasmeninimas būtų ne kas kita, kaip jos suprimityvinimas.

• Rašyti komentarą (2)