|
|
|
Tėvynės gimtadieniu – prieš viso pasaulio grėsmes
„Jeigu švenčiame savo gimtadienį, kodėl nešvenčiame valstybės gimimo?“ – jaunimo penktadienį klausė Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokiniai, sukvietę bendraamžius į Vasario 16-ajai skirtą protų mūšį. Ir tai – tik vienas iš būdų, kuriais rajone šiemet švenčiama nepriklausomybė, laisvoje Lietuvoje užaugusiems vaikams svarbi ne mažiau negu ją kūrusiems proseneliams. Vis dažniau pasigirstant svarstymams, ar Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės datos dar reikšmingos tautiečiams ir ar teisingai pažymimos, o Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei ketvirtus metus kviečiant Vasario 16-ąją pasitikti kuo išradingiau, lietuviai imasi šią šventę minėti įvairiausiomis formomis: eisenomis, bėgimais, plaukimais, piliakalnių lankymais, paskaitomis ar trispalvių popierinių lėktuvėlių skrydžiais. Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos I–II G klasių mokiniai – Augustas Simukaitis, Kornelijus Daukantas, Salvijus Linnikas, Matas Jeruševičius, Vaiva Pociūtė ir Aistė Stonkutė – šiai datai paskyrė protų mūšį ir neabejoja, kad jaunimui Vasario 16-oji svarbi natūraliai – įgimta, kaip ir pagarba savo šaliai. „Kadangi esame nebe vaikai, suprantame – gyventi laisvoje šalyje, turėti valstybę, kurią galima vadinti sava, yra nuostabu. Turime tuo didžiuotis“, – įsitikinęs Kretingos mokinių savivaldų informavimo centro pirmininkas A. Simukaitis. Ne tik emocija, bet ir žiniomis Gimnazisto teigimu, šiandienos jaunimas stengiasi būti kuo labiau pilietiškas, todėl mini visas valstybines šventes. Ir šįkart suko galvas, kaip nenuobodžiai atšvęsti Vasario 16-ąją. „Protų mūšis – puikus būdas paminėti svarbią datą ir tuo pačiu paskatinti jaunimą domėtis Lietuvos istorija, – kalbėjo A. Simukaitis. – Apie savo šalį būtina žinoti kuo daugiau, kad netektų jausti gėdos nei prieš save, nei prieš kitų valstybių piliečius.“ Protų mūšio klausimus, kurie turėjo būti įkandami kiekvienam tikram piliečiui, gimnazistai kūrė patys, padedami istorijos mokytojų – Dalios Zibalienės ir Dalios Šimonienės, o į žaidimą sukvietė devynias moksleivių komandas iš J. Pabrėžos universitetinės ir Pranciškonų gimnazijų. Anot organizatorių, sudominti bendraamžius dalyvauti nebuvo lengva, tačiau tame jie neįžvelgia protesto prieš garbios datos minėjimą, greičiau – savaitės pabaigos nuovargį ir kitas veiklas, kuriomis užsiėmę jauni žmonės. „Iš kitos pusės – vien per paskutinę dieną užregistravome visas dalyvių komandas, o vakarop panorusių sužaisti buvo dar daugiau, tačiau visi jau nebūtume sutilpę“, – mokinių aktyvumu nesiskundė Salvijus. Svarbi tiek, kiek ir turi būti S. Linniko teigimu, mokyklose ir gimnazijose valstybinių švenčių minėjimai visada gyvi ir svarbūs, tačiau mokiniai mielai dalyvauja ir miesto renginiuose, kur pasirodo su įvairiais kolektyvais –groja, dainuoja, šoka. Tačiau bene svarbiausia, anot A. Simukaičio, – atšvęsti Valstybės gimtadienį savo šeimose – iškeliant vėliavas prie namų ir pabūnant kartu. „Labai svarbu, gal net svarbiausia, kad šventė įvyktų būtent šeimose – jog būtų kalbama apie mūsų valstybę, apie jos istoriją, kad savo žiniomis ir prisiminimais pasidalintų tėvai ir seneliai. Mes su saviškiais kaip reikiant papolitikuojame“, – tikino Augustas. Jaunuolių žodžiais, šventę branginantys jų seneliai, kalbėdami apie šiandienos Lietuvą, neretai įžvelgia tamsumų, verčiančių lyginti dabarties šalį su ta, kurioje gyveno, kurią prisimena, kurioje „viskas buvo geriau“. „Tačiau tuomet mes visada jų klausiame – kas gali būti geriau už laisvę?“ – sakė A. Simukaitis. „Nereikia pamiršti ir to, kad mūsų seneliai idealizuoja ne tiek sovietinį laikotarpį, kiek tą laiką, kai patys buvo jauni. Ne anuometinės santvarkos jie pasiilgsta, ne ją vertina, bet savo jaunystę“, – svarstė Salvijus.
Skirtingi vienos laisvės veidai „Laisvė – kai tu gali kalbėti savo kalba, kuri yra tik tavo ir niekieno kito. Laisvė – tai galimybė reikšti savo nuomonę ir žinoti, kad niekas jos neriboja. Laisvė, kai nėra eilių prie duonos. Nors mes to neatsimename, bet artimųjų pasakojimuose tai ryšku ir tikra“, – apie tai, ką jam reiškia gyventi nepriklausomoje šalyje, kalbėjo Kornelijus. Salvijus tikino, kad jam puiki laisvės išraiška – galimybė keliauti, kur nori, rengtis taip, kaip patinka, kurti savitą stilių ir taip išreikšti save visiškai nesivaržant. Vaikinams pritarė ir merginos – Aistės ir Vaivos žodžiais, laisva šalis suteikia labai svarbią teisę – nebijoti. „Juk anksčiau prieš kitaip mąstančius valdžia imdavosi žiaurių priemonių“, – sakė V. Pociūtė. Augusto nuomone, gyventi laisvoje šalyje – tai, pirmiausia, laisvė būti savimi, kad ir koks esi. „Kai gali išeiti į gatvę ir... drąsiai pasakyti: aš – lietuvis“, – vienas kitą papildydami kalbėjo A. Simukaitis ir K. Daukantas. Todėl, vaikinų nuomone, apie tai, kas esame, turime garsiai kalbėti bet kuriame pasaulio krašte, leisdami kitoms Europos Sąjungos narėms pažinti Lietuvą, vertą pasididžiavimo. Piliečiai ir patriotai Paklausti, ar baigę mokyklą planuoja kurti gyvenimus Lietuvoje, kai kurie gimnazistai ryžtingai tikino liksiantys, kiti – kad stengsis neišvykti, treti neslėpė ieškosiantys pačių geriausių sąlygų dirbti ir gyventi visoje Europoje, bet į Lietuvą būtinai sugrįšiantys, bent atostogų. Dviprasmiškai jie vertina ir globalizacijos procesus – viena vertus, skatinančius tarpusavio bendravimą, iš kitos pusės – padedančius plisti mūsų kraštams nebūdingoms ligoms, o šiandien – dar ir terorizmui. Ir nors stebi, kas vyksta pasaulyje, jaučia galimas grėsmes, kretingiškiai tikino, jog nešvęsti valstybinių švenčių, pamiršti apie jas neleistų širdis. „Kaip tik šiomis valstybingumo šventėmis ir bandome nuvaikyti visas grėsmes“, – tikino Kornelijus. „Ir būti kuo labiau pilietiški savo kasdienybėje – kad ir pakelti šiukšlę nuo grindinio, einant gatve, ir taip padėti savo miestui bei valstybei“, – draugui pritarė Augustas. Pasak gimnazistų, dar labai jaunai, bet perspektyviai mūsų šaliai beliko sulaukti vieno – dienos, kai valstybę labiau negu save ims branginti ir ją valdantys žmonės, tuo užkrėsdami visus Lietuvos piliečius.
|
|
