|
|
|
Alzheimerio liga: besimokant prarasti
Šios ligos neįmanoma sustabdyti, sulėtinti ar numatyti. Alzheimeris visam laikui pakeičia ne tik ja sergančiojo, bet ir jo šeimos bei artimųjų gyvenimą, kuriems tenka ne menkesni išbandymai: pripažinti ligą, bet ir toliau matyti ne tik ją, bet ir pasaulin be prisiminimų vis labiau nugrimztantį mylimą žmogų.
Praradimų meną nesunku įvaldyti, kai tiek daug dalykų, atrodytų, tiesiog sukurta tam, kad būtų prarasti, – rašė amerikiečių poetė Elizabetė Bišopons. Sergantieji Alzheimeriu praradimų meno mokosi kasdien: prarasdami daiktus, miegą ir savo brangiausią turtą, kuris nulemia tai, kas esame iš tikrųjų, – prisiminimus. Devintus metus skaičiuojančio Klaipėdos krašto Alzheimerio ligos klubas „Atmena“ pirmininkė ir Klaipėdos psichikos sveikatos centro socialinė darbuotoja Raimonda Šoparienė atvira – kalbant apie Alzheimerį, sėkmės istorijų tiesiog nebūna. „Nuo šios ligos nepasveikstama. Apie harmoniją ir psichinę sveikatą, sergant Alzheimeriu, taip pat sunku kalbėti – ne tik paties sergančiojo, bet ir tų, kurie namuose slaugo tokį ligonį. Turime labai pasistengti, kad su šia liga susidūrę žmonės ir jų artimieji galėtų gyventi harmoningą ir visavertį gyvenimą“, – sakė R. Šoparienė. Sunku atpažinti ir pripažinti Anot R. Šoparienės, vien Lietuvoje demencija serga apie 53 tūkst. žmonių, tarp jų – apie 32 tūkst. sergančiųjų Alzheimeriu, pasaulyje tokių žmonių yra apie 30 mln.: „Šie skaičiai rodo tik žinomus atvejus, tačiau niekas nežino, kiek iš tikrųjų žmonių, vaikštančių tarp mūsų, serga ir gyvena prižiūrimi savo artimųjų arba dar neprižiūrimi. Liūdna, bet šie skaičiai didėja, liga jaunėja.“ Alzheimerio ligos požymiai ne visada pasireiškia vienodai. R. Šoparienės teigimu, jie dažnai priklauso nuo asmenybės, nuo žmogaus fizinės būklės, gyvenimo būdo. „Visų pirma atsiranda atminties sutrikimai, iš pradžių trumpalaikės, vėliau – ir ilgalaikės. Sutrinka kalba – žmogus nori ir žino, ką pasakyti, bet neberanda žodžių, neprisimena jų. Sutrinka kasdieninė veikla, atsiranda atpažinimo sutrikimai“, – vardijo R. Šoparienė. Ankstyvosios Alzheimerio ligos simptomus nelengva atpažinti, o artimiesiems, šeimos nariams – sunku juos pripažinti. Kone meistriškai atminties sutrikimus moka paslėpti išsimokslinę, išsilavinę žmonės. „Kalbant su žmogumi, sergančiu Alzheimeriu, paklausi – kiek gaunate pensijos? Jis atsako – man užtenka. Klausi – o jums namuose kas nors padeda susitvarkyti? O jis atsako – o ką, ar čia netvarka? Žmogus tarsi ir atsako į klausimus, ir jeigu nežinotum, kad jis serga, būtų sunku tai išsiaiškinti“, – sakė R. Šoparienė. Saugant psichinę sveikatą Susidūrę su šia liga sveiki ligonio artimieji išgyvena šoką, savotišką neigimą, pyksta, derisi, ieško atsakymų, kvestionuoja diagnozę, vėliau pamažu priima realybę, ateina susitaikymas, sergančiojo priėmimas ir priežiūra. „Tyrimai liudija, kad 60 proc. žmonų, 40 proc. vyrų ir apie 25 proc. vaikų, slaugančių Alzheimerio ligonius, patys kenčia nuo depresijos, – konstatavo R. Šoparienė. – Depresija sergantis slaugytojas iš tikrųjų yra prastas slaugytojas, todėl pirmiausia jis turėtų pasirūpinti savimi.“ Kai namuose yra sergantysis Alzheimeriu, išlaikyti psichinę sveikatą – emocinį ir dvasinį atsparumą, kuris leidžia patirti džiaugsmą, ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį, pajusti teigiamą gėrio jausmą, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu bei verte, – itin sunku. „Dažnai artimieji nebesusitvarko su savo liūdesiu, nebesugeba džiaugtis, visavertiškai gyventi, palaikyti buvusių socialinių ryšių. Psichinė sveikata – tai gebėjimas būti savimi tarp kitų, o su šia liga susidūrę žmonės linkę atsiriboti nuo aplinkos, artimųjų, giminaičių“, – kalbėjo R. Šoparienė. Išgyventi liūdesį, baimę, skausmą yra normalu ir žmogiška, tačiau mūsų psichikos sveikatos būklę parodo gebėjimas tvarkytis su šiais jausmais: kiek laiko gedime artimo mirusiojo – vienerius ar penkerius metus, per kiek laiko mes susitaikome su viena ar kita problema, ar gebame išreikšti save tokiais būdais, kurie teikia malonumą mums ir mūsų aplinkiniams, ar gebame patys daryti sprendimus. „Vėlyvesnėse stadijose sergantieji Alzheimeriu nebesugeba patys priimti sprendimų ir už juos atsakyti, tai turi padaryti jų artimieji, kurie imasi globos, todėl labai svarbu, kad jie ieškotų pagalbos ir sugebėtų ją priimti“, – įsitikinusi R. Šoparienė. Leisti pasitarnauti Meilės, supratimo ir tolerancijos – to, anot R. Šoparienės, alksta kiekvienas ligonis. Vienam didelę reikšmę turi žodžiai – išgirsti, kad yra labai svarbus, pasiilgtas ir rūpi. Kitą svarbu palaikyti už rankos, paglostyti galvą, pamasažuoti pečius. Kai kuriems ligoniams svarbus pats buvimas drauge – galimybė kartu žiūrėti televizorių ar skaityti knygą, kurios teksto sergantysis jau galbūt ir nebesupranta. Kai kam malonu gauti mažas dovanas – kad ir saldainį, kuriuos sergantieji Alzheimerio liga itin mėgsta. „Svarbu, kad sergantysis kuo ilgiau išliktų aktyvus, todėl derėtų skatinti jį domėtis mėgstama veikla, padėti palaikyti santykį su draugais ir pažįstamais, sukurti stimuliuojančią aplinką, skatinti vaikščioti, plaukioti, šokti. Tokius žmones būtina lankyti – tai jiems suteikia begalę gerų jausmų, tuo pačiu emocinę paramą pajunta sergančiojo šeimos nariai. Jie įsitikina, kad nėra vieni, kad su jais bendraujama, kad norima padėti“, – patarė R. Šoparienė. Jos žodžiais, neturėtume žlugdyti sergančiojo entuziazmo, drausdami atlikti kasdienius darbus, atvirkščiai – nesvarbu, koks darbelis sergančiajam yra skiriamas, svarbiausia, kad jis aktyviai dalyvautų kasdieniame gyvenime, kad jaustųsi reikalingas ir svarbus: „Jeigu Alzheimeriu serganti mama virs sriubą, nesierzinkite, kad visiškai neįbėrė druskos arba į vieną puodą sudėjo ir mėsą, ir žuvį. Svarbu tai, kad ji norėjo ir galėjo pasitarnauti.“ Atokvėpis – būtinas R. Šoparienės teigimu, Alzheimerio liga žmonių gyvenimuose pasiglemžia turinį, bet dar labiau sustiprina jausmus, todėl sergantieji reaguoja ne į tai, kas jiems sakoma, greičiau į tai – kaip sakoma. „Jiems labiau rūpi „kaip“, o nes „kas“. Jeigu mes supykę, pavargę, liūdni ir nelaimingi, kad ir kaip vaidintume patenkintus, jie nepatikės. Jie kaip maži vaikai – geriau jaučia mus, puikiai atpažįsta nuoširdumą, melą, prieštaravimus, kurie ligonius labai skaudina, – kalbėjo R. Šoparienė. – Dėl šios priežasties ypač svarbu, kad artimieji turėtų pakankamai žinių, kaip prižiūrėti ligonį, kaip su juo elgtis, to reikia ne tik tam, kad pagerintų sergančiojo gyvenimo kokybę, bet ir patys galėtų gyventi normalų gyvenimą, o vietoj vieno žmogaus nereikėtų gydyti dviejų ar trijų.“ Anot klubo „Atmena“ pirmininkės, informacijos apie ligą yra, tereikia paieškoti. Ją teikia psichikos sveikatos centrai, šeimos gydytojai, socialinės paramos skyriai, nukreipiantys pas specialistus. Žinių ir pagalbą gali suteikti savitarpio pagalbos grupių nariai, nevyriausybinės organizacijos, Alzheimerio ligos klubai, nors Lietuvoje jų nėra daug. „Klaipėdos krašto klube yra pora žmonių iš Kretingos rajono, slaugančių savo sergančius tėvus. „Atmenoje“ jie gali padiskutuoti įvairiausiais klausimais, dalyvauja grupiniuose psichologiniuose užsiėmimai bei projektuose, padedančiuose šviesti visuomenę“, – kalbėjo R. Šoparienė. Anot jos, kiekvienas globėjas gali pasinaudoti nemokamomis psichologo konsultacijomis psichikos sveikatos centruose. Atsiranda ir tokios paslaugos, kaip dienos socialinė globa asmens namuose, leidžianti bent šiek tiek atsikvėpti nuo artimojo globos. Kraštutiniais atvejais, kai nebėra kam sergančiojo prižiūrėti, jis gali būti perkeliamas į stacionarą visam laikui. „Alzheimerio liga sergantį asmenį 120 dienų galima hospitalizuoti slaugos ligoninėje. Tai būdas pailsėti jį prižiūrinčiai šeimai, kuri gali išvažiuoti, paskirti laiko savo psichinei sveikatai atstatyti. Yra labai daug ligų, kuriomis suserga globėjai – pradedant depresija, baigiant stuburo išvaržomis ir sąnarių ligomis“, – sakė R. Šoparienė. Mokytis priimti mirtį R. Šoparienė įsitikinusi, kad nederėtų globos naštą užsikrauti tik ant savo pečių – į sergančiojo priežiūrą turėtų įsitraukti ir kiti šeimos nariai bei giminaičiai: „Dažnai tas žmogus, kuris prižiūri sergantįjį, pasijunta nepakeičiamas, nepakartojamas ir darantis viską geriausiai. Bijo palikti globojamą asmenį kitiems, bijo pasitikėti šeimos nariais, giminaičiais.“ Tai neretai susiję su kitu fenomenu – nuoskaudomis, kurias globėjai jaučia juos supančiai aplinkai dėl šių neįsijungimo į globą, nors patys nesugeba to paprašyti, pasakyti, kai pagalba jiems reikalinga. Alzheimerio klubuose žmonės mokomi negalvoti, ko norėtų ar kaip turėtų būti, bet išsakyti viską, ko jiems reikia, čia ir dabar. „Atsitinka ir taip, kad globėjai nemoka priimti pagalbos netgi tada, kai ji siūloma, manydami, kad priėmę pagalbą taps blogesni ar silpnesni, bijo pasmerkimo dėl to laiko, kurį praleis nesirūpindami ligoniu“, – teigė R. Šoparienė. Daugeliui Alzheimerio liga sergančius žmones slaugančių artimųjų vis dar sunku įsisąmoninti, kad ligonis nepasveiks, ir vienintelis dalykas, kurį jie gali padaryti, – užtikrinti orias bei saugias ligonio gyvenimo ir mirimo sąlygas. „Man teko girdėti gydytojo psichiatro Vytauto Bartkevičiaus pranešimą apie mirtį ir mirimą. Jo nuomone, ruošiant medikus, praleidžiamas vienas svarbus momentas: jie rengiami tik gydyti, bet nė vienas nėra mokomas, kaip reikėtų būti prie ligonio, prie jo artimojo, kai šis atsiduria mirties akivaizdoje, – kalbėjo R. Šoparienė. – Tai sunku visiems be išimties, bet to reikia mokytis. To, pasitelkdami specialistų konsultacijas, savo Alzheimerio klube mes ir mokomės.“ *
FAKTAI:Alzheimeris nėra normali senėjimo proceso dalis. Nors daugelio sergančiųjų amžius yra per 65 metus, apie 5 proc. žmonių patiria ankstyvąją Alzheimerio ligą, kuri prasideda jau 40 ar 50 metų. Moterys Alzheimerio liga serga dukart dažniau negu vyrai. Alzheimeris – progresuojanti liga, todėl laikas nėra sergančiojo sąjungininkas. Po to, kai Alzheimerio ligos simptomai tampa pastebimi aplinkiniams, sergantieji vidutiniškai išgyvena apie 8 metus, nors šis laikotarpis gali trukti vos 4, o kartais – ir 20 metų. Nors šiuo metu Alzheimerio liga yra nepagydoma, tyrimai tęsiami, o sergantiesiems siūlomi vaistai ligos simptomams malšinti. Jie nesustabdo ligos progresavimo, tačiau gali laikinai pagerinti ligonių gyvenimo kokybę. Nors esama įvairių teorijų, iki šiol nežinoma, kas sukelia Alzheimerio ligą. Ištyrę kelis šimtus šeimų visame pasaulyje mokslininkai nustatė keletą retų genų, nulemiančių ligą. Žmonės, kurie paveldi šiuos genus, pirmuosius simptomus pastebi būdami 30, 40, 50 metų amžiaus. Pagrindinių faktorių, didinančių tikimybę susirgti Alzheimerio liga, – amžius, šeimos istorija ir paveldimumas – negalima išvengti, tačiau mokslininkai nustatė, kad ligos atsiradimą taip pat gali paskatinti galvos traumos, ypač kai jos pasikartojančios ir jų metu žmogus praranda sąmonę, riziką susirgti augina ir širdies ligos, aukštas kraujospūdis, insultas, diabetas bei didelis cholesterolio kiekis kraujyje. Medikai pastebi ryšį tarp sveikos gyvensenos ir Alzheimerio ligos: antsvorio neturintys, rūkymu ir alkoholiu nepiktnaudžiaujantys, socialiai, fiziškai ir protiškai aktyvūs žmonės suserga rečiau. Pirmą kartą Alzheimerio ligą XX a. pradžioje aprašė vokiečių medikas Aloizas Alzheimeris, savo 51 m. pacientei Augustei Deter nustatęs atminties sutrikimą.
|
|
