|
|
|
Kūnų grandine apjuosta ir iškovota laisvė
Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos narys 76-erių Antanas Sasnauskis savo išgyvenimais, patirtais tą lemtingą kruvinąją naktį, pasidalino su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais, kad paskatintų branginti žmonių kūnų grandine apjuostą ir taip iškovotą laisvę. Savo atsiminimus jis taip pat ketina perduoti Kretingos M. Valančiaus viešajai bibliotekai. Naujai kartai – gyva istorija „Nuo kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių praėjo ketvirtis amžiaus ir trečdalis mano gyvenimo. Visą dešimtmetį po tų įvykių pašokdavau naktimis girdėdamas tankų riaumojimą, šūvius, klyksmus, atgydavo sužeistų žmonių vaizdai, o pamačius dokumentinius kadrus per televiziją, akyse nesulaikydavau ašarų, kūnas eidavo pagaugais“, – atviravo prieš trejus metus Kretingoje įsikūręs kuršėniškis A. Sasnauskis. Vyras tęsė mintį: „Kartais pagalvoju, ar mūsų vaikai ir anūkai gebės suprasti, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė, kuri šiandieną jiems atrodo savaime suprantamas dalykas. Istorine prasme nuo Sausio 13-osios įvykių praėjo nedaug laiko, bet žmogaus gyvenime tai daug – užaugo nauja karta. Lietuva per tą laiką tapo tokia išbarstyta, išsivažinėjusi ir susisluoksniavusi į turčius–vargšus, nors tuomet ji buvo apginta visų lietuvių“. Todėl, A. Sasnauskis sakė, jis ir norįs jauniems žmonėms papasakoti apie tai, ką pats matė ir išgyveno, kad jų žinios būtų ne vien iš vadovėlių, o – gyvos, iš žmonių, kurie buvo tos istorijos dalimi. Paragintas išsyk apsisprendė Vyras atviravo jokioms politinėms partijoms niekad nepriklausęs, dirbęs paprastą darbą – elektriku Pavenčių cukraus fabrike. Kaip ir dauguma Lietuvos žmonių tuomet sekęs Sąjūdžio įvykius, važiavęs į Baltijos kelią ir degęs troškimu gyventi laisvoje šalyje. „Kruvinųjų įvykių išvakarėse – pamenu, buvo saulėta šalta diena, eidamas į parduotuvę, prie tuometinio Kuršėnų vykdomojo komiteto pamačiau du autobusus ir būrį žmonių, tarp jų – pusbrolį Stanislovą Žiraną. Išvažiuojam į Vilnių budėti prie Seimo, pasakė, ir paragino vykti kartu“, – A. Sasnauskis prisiminė, kaip bematant nukūręs namo, ir, paaugliui sūnui palikę raštelį, abu su žmona Kazimiera išskubėję į Vilnių. Kelyje žmonių nuotaikos buvusios pakilios, vieni dainavo, kiti iš tranzistorių klausėsi žinių. Ties Raseiniais išgirdę kreipimąsi, kad žmonės vyktų prie Televizijos bokšto, nes prie Seimo jau susirinkusi gausi minia. „Atvykus prie bokšto, jau rikiavosi eilės autobusų, degė laužai. Žmonės šildėsi, jaunimas grojo, šoko, dainavo, moterys juos vaišino arbata, blynais, bandelėm. Artėjo vidurnaktis, kai pamatėme masiškai prie bokšto plūstant žmones. Pranešė, kad bokšto link pajudėjo tankai ir liepė visiems stoti gyva grandine aplink bokštą, išlaikant nuo jo kuo didesnį atstumą. Apžvelgiau – kitapus bokšto tamsu ir status šlaitas, o aikštelė apšviesta: su žmona ir pusbroliu stojome ten. Eilės susiglaudė – mes buvome antrojoje iš penkių, – žmonės susikibo rankomis“, – anų dienų įvykius detaliai atgamino pašnekovas.
Tankas pralaužė žmonių sieną Tankai ėmė rikiuotis į eilę už maždaug 4 m aukščio tvoros: „Nejaugi laužys tokius sutvirtinimus, pagalvojau, ir sulig ta mintimi tvora griuvo po judančių tankų vikšrais, – prisiminė vyras. – Įvažiavę sustojo, tankų vamzdžiai žvelgė į minią. Buvo 5 ar 6 dideli tankai ir vienas mažesnis, – šio vamzdis buvo nukreiptas tiesiai į mus. Atvyko kareivių mašina, iš jos pasipylė automatais ginkluoti monstrai. Buvo reikalaujama atsitraukti, nes bus imamas televizijos bokštas. Bet žmonės stovėjo lyg įkalti ir skandavo „Lietuva bus laisva“. Kareiviai paleido salves į bokštą, pasigirdo tankų šūviai, pažiro šukės, nuo bokšto atsimušė kurtinantis garsas. Į minią pradėjo mėtyti rūkstančias „šaškes“, kurių dūmai graužė akis, žmonės plėšė jas nuo rūbų, kad neužsidegtų“. Netrukus mažasis tankas, žlegsendamas vikšrais, pajudėjo tiesiai į žmones. „Šaukdamiesi Dievo Motinos pagalbos, užgiedojome „Marija, Marija“. Tankas priartėjo tiek, kad jo vamzdis iš viršaus atsidūrė lygiagrečiai su mano galva ir staiga sustojo. Tada pasuko į kairę ir, pavažiavęs apie 3 m, įvažiavo į žmonių minią, knežindamas kūnus ir pasiglemždamas jaunutės Loretos Asanavičiūtės bei dar kelių gynėjų gyvybes. Riksmai, klyksmas, žmonių grandinė trūko: vieni suvirto į vieną, kiti – į kitą pusę“, – šiurpius įvykius atgamino pašnekovas. Pabandė atsikelti, bet sprogimas ir ugnies kamuolys apakino ir parvertė atgal. Antrą kartą stojosi, ir vėl sprogimas. „Nieko nemačiau, tik pagalvojau, ar čia šaudo tik į mane. Atsitokėjęs pamačiau bestovįs vienas prie medžio, o tankas ir toliau vaikė žmones nuo bokšto“, – pašnekovas sakė pradėjęs ieškoti žmonos ir giminaičio. Po kurio laiko suradęs abu – sveikus ir gyvus. Žmonės puolė kareivius Beklaidžiodamas vyras iš bokšto sakė girdėjęs diktorės Eglės Bučelytės balsą, kad kareiviai jau laužiasi į patalpas. Bokštas, anot A. Sasnauskio, tratėjo nuo salvių taip, kaip šiferis per gaisrą. Girdėjosi sirenų gausmas, buvo nešami sužeistieji ir žuvusieji. Kareiviai apsupo bokštą, išvaikė žmones, ir taikėsi į juos, žiūrėdami paklaikusiom akim. Bet įniršę žmonės puolė prie jų mosikuodami kumščiais ir koneveikdami fašistais. Nusileidę į gatvę pamatė tanko išilgai pervažiuotą policijos automobilį, sutraiškytą savivartę su žvyru. Savo autobusus rado apibraižytus, be kelių langų. „Belaukiant, kol grįš kiti keleiviai, bokšte pro pravirą langą suplevėsavo raudona vėliava ir pasigirdo Kremliaus pakaliko Juozo Jermalavičiaus kreipimasis į liaudį, kad skirstytumėmės namo, nes jie mus, neva, išvadavę nuo nacionalistų, kas mus dar labiau papiktino. Trūko dar 5 žmonių, ir svarstėme, ką daryti toliau – važiuoti tiesiai namo, ar grįžti prie Seimo. Nusprendėme, kad reikia vykti prie Seimo, pažiūrėti, kaip įvykiai klostosi ten“,– pasakojo vyras. Aikštėje bebuvę nedaug žmonių, papasakoję jiems, kas įvyko prie bokšto. Sušalę ir išsigandę laukę ryto. „Išaušus vėl ėmė rinktis žmonės, nešti armatūrą ir aplink Seimą daryti užtvarus. Pro pravertą langą Vytautas Landsbergis pasakė kalbą, po to buvo aukojamos šv. Mišios, o kunigas visiems susirinkusiems laisvės gynėjams suteikė nuodėmių atleidimą ir palaiminimą. Po to pajudėjome namo, visą kelią apmąstydami išgyventą košmarą. Namo sugrįžome visi, patyrę tik nesunkių sužeidimų“, – emocijų neslėpė A. Sasnauskis. Visuotinė sąžinė – paminta Tą lemtingą Sausio 13-osios naktį, pasakojo vyras, jo duktė Edita skambinusi šeimos draugams į Maskvą bei Jerevaną, kad apie įvykius Lietuvoje pasaulis žinotų kuo plačiau. Netrukus po tų įvykių duktė išvyko gyventi į Korsikos salą. A. Sasnauskis tikino, jog apie įvykius prie Televizijos bokšto šiandieną dažniau bepasikalba su kitais Sausio 13-osios brolijos bičiuliais: „Prieš neginkluotus ėjo ginkluoti, galbūt tai sustabdė puolančius karius. Antra vertus, pagalvoju, kad kažkas turėjo už laisvę sumokėti: jeigu ne tą naktį ant jos aukuro sudėtos aukos, gal nepriklausomybės nebūtume iškovoję“. „Šiandieną esame nukrypę nuo to tikslo, kurio tuomet siekėme. Žmonės galvojo, kad nepriklausomybė visiems atneš gerovę. Dabar gi vienų algos europinių dydžių, kitų – minimalios, o pensijos – skurdžios. O juk dauguma tų, kurie Sausio 13-osios naktį, nieko negalvodami, rizikavo savo gyvybėmis, jau yra garbaus amžiaus ir gyvena itin varganai. Pralobę valdžios žmonės pamina visuotinę sąžinę, kuri gyvavo prieš 25 metus ir vienijo lietuvius prie Televizijos bokšto“, – tvirtino pašnekovas. Tačiau nepaisant priešingų nuomonių, jis visgi mano, kad žmonės ir šiandien, iškilus pavojui, vienytųsi ir stotų ginti Lietuvos laisvės. * 1991 m. įkurta Sausio 13 brolija vienija kelis tūkstančius Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų savanorių daugelyje šalies miestų. Kretingoje yra žmonių, apdovanotų Sausio 13-osios medaliais, tačiau, istoriko Vaido Kuprelio teigimu, mūsų mieste ši brolija veiklos nevykdo.
|
|
