Atvirlaiškiai, jungiantys pasaulį

Įsispraudę į šiuolaikinių technologijų patogumo rėmus, daugelis žmonių jau pamiršo, koks džiaugsmas apima atidarius tikrą, ne elektroninę pašto dėžutę ir radus joje laišką ar spalvotą atvirlaiškį. Tokio bendravimo būdo išsiilgę žmonės jungiasi į tarptautinę „Postcrossing“ bendruomenę.

Ne tik įtraukiantis hobis: keitimasis atvirlaiškiais yra ir puikus būdas pažinti dar nematytą pasaulį.

Iš Joniškio kilusi, tačiau dažnai vasaras ir savaitgalius Kretingoje bei Palangoje pas tėvus leidžianti Viktorija Janušauskaitė „Postcrossing“ projekte dalyvauja jau ketvirtus metus: „Šis užsiėmimas tarp jaunimo buvo gana populiarus 2012 m. Kai pati tuo susidomėjau, sužinojau, kad ir mano draugė neseniai buvo pradėjusi siuntinėti atvirlaiškius. Taip gimė azartas pabandyti – patraukė galimybė tobulinti savo anglų ir rusų kalbos žinias, susirasti bendraminčių visame pasaulyje, sužinoti įvairių faktų apie pasaulio šalis, jų kultūrą, gyventojus.“

Šiuo metu pirmame Aleksandro Stulginskio universiteto apskaitos ir finansų specialybės kurse studijuojanti mergina atskleidė, jog atvirlaiškius jai patinka ir gauti, ir siųsti: „Kai žinai, jog tavo siųstas atvirukas visada laukiamas kito gavėjo, kyla noras nustebinti žmogų – parodyti, jog maža šalis Lietuva turi gražių vietovių, išpuoselėtų kultūros objektų, kurie dažniausiai ir būna pavaizduoti atvirlaiškiuose.“

Gautus atvirukus studentė kaupia nuotraukų albume: „Juos grupuoju pagal gavimo datą, kad atsivertusi prisiminčiau, kada ir kaip gavau tam tikrą atviruką. Anksčiau buvo kilęs noras atvirlaiškius klijuoti ant sienos, tačiau tuomet nematai to, kas užrašyta vidinėje jo pusėje. Nuotraukų albumas, mano nuomone, yra patogiausias būdas grožėtis savo surinkta kolekcija ir su ja supažindinti aplinkinius.“

Kiekvienas „Postcrossing“ vartotojas turi savitą būdą užrašyti ir kitaip pažymėti siunčiamus atvirlaiškius. V. Janušauskaitė taip pat nėra išimtis: „Atvirukuose, kuriuos siunčiu, visada parašau ką nors gimtąja lietuvių kalba ir išverčiu į anglų ar rusų kalbą. Parašau oro temperatūrą, priklijuoju kokį gražų lipduką, papasakoju apie vaizduojamą vietovę, objektą.“

Mergina pasakojo, jog pradžiugina kiekvienas atvirlaiškis, gautas iš bet kurios šalies, tačiau neslepia, kad labiausiai nustebina laiškai iš tų kraštų, kur šis projektas nėra labai populiarus.

„Įdomu, kai gaunu atviruką iš Afrikos ar Azijos šalių. Nustebino atvirlaiškiai iš Kubos, Tanzanijos, Tuniso, Uzbekistano, Malaizijos, Filipinų.“

Anot V. Janušauskaitės, tokia veikla neabejotinai lavina užsienio kalbų įgūdžius: „Šis projektas skatina taisyklingai rašyti užsienio kalbomis, kitaip gavėjas paprasčiausiai nesupras, ką turėjai mintyje. Ieškodamas teisingų frazių vienam ar kitam išsireiškimui, atrandi vis daugiau naujų žodžių, jų prasmių, sinonimų, tai turtina žodyną, gerina raštingumą, tobulina kalbėseną.“

Dalyvavimas projekte „Postcrossing“ yra visiškai nemokamas. Vienintelės išlaidos, kurias patiria vartotojai, – pinigai, išleisti nusipirkti ir išsiųsti atvirlaiškį. Įsitraukti į šią veiklą labai paprasta – tereikia užsiregistruoti tinklapyje www.postcrossing.com. Išsiuntus pirmąjį atviruką, kurio gavėją atsitiktinai parenka sistema, telieka laukti, kol siuntėją pasieks spalvotasis siuntinys. Tam, kad neįvyktų jokių nesusipratimų, ant kiekvieno atvirlaiškio siuntėjas užrašo dviejų raidžių ir kelių skaitmenų kodą, gaunamą kartu su atsitiktinai parinktu adresu. Atvirlaiškiui pasiekus adresatą, kodą gavėjas užregistruoja sistemoje, taip parodydamas, jog gavo jam skirtą atviruką bei trumpa žinute padėkodamas už pradžiuginusį radinį pašto dėžutėje.

Eglė DIRMEITYTĖ

„P. n.“ akademijos narė

• Rašyti komentarą (1)