|
|
|
Santykiai paauglystėje – vertybė ar žaidimas
Besikeičianti aplinka, sparčiai tobulėjančios technologijos bei kintančios visuomenės normos daro įtaką mūsų gyvenimams. Itin ryškūs charakterio bei elgesio pokyčiai atsispindi jaunojoje kartoje, kuri žengia koja kojon su novatoriškais santykių modeliais. Savo įžvalgomis apie draugystę ir santykius tarp vaikinų ir merginų ankstyvoje paauglystėje su „Kuprine“ sutiko pasidalinti psichologė Ieva Jasaitytė.
– Turbūt kiekvienas mūsų jau pastebėjo, kad prieš gerą dešimtmetį jaunuoliai simpatiją priešingai lyčiai reikšdavo labai nedrąsiai, o šiais laikais jau 12–14 metų moksleiviai turi antrąsias puses. Kaip manote, kodėl taip jaunėja porų amžius? – Paauglystėje, prasidedant brendimo laikotarpiui, meilės klausimai tampa ypač aktualūs. Dažnai diskusijos šia tema su tėvais atrodo pernelyg gėdingos ir nejaukios, tad atsakymų į jausmų, simpatijų ar seksualinius klausimus dažnas paauglys ieško internete. Ne tik internetas, bet ir kitos informacinės priemonės spartina romantinius santykius jauname amžiuje. Fimai, laidos, video klipai pulsuoja seksualumu ir tarsi skatina gražiai rengtis, dažytis, šukuotis, stengtis kiek įmanoma greičiau susirasti antrąją pusę, nagrinėti santykių problemas ir panašius klausimus. Paaugliai nori lygiuotis į Amerikos, Vokietijos, kitų pažangių valstybių socialinę kultūrą, pomėgius. Taip buvo visais laikais – mėgdžiojome labiau pažengusias šalis. Kai kuriais klausimais, o šiuo atveju – ankstyvų romantinių santykių, užsienio šalyse gajus liberalesnis požiūris negu Lietuvoje. Dar viena ankstyvų santykių priežastis – auklėjimas namuose ir mokykloje. Kai kurie tėvai, vos dukrai suėjus 14 metų, pradeda juokais klausinėti, tarsi spausti: „Ar jau turi vaikiną?“, „Gal jau su kuo susitikinėji?“, „Ar jau bučiavaisi su kokiu berniuku?“. Mokykloje, esant atitinkamai subkultūrai, kai „turėti berną“ yra „lygis“, visi nori pritapti ir ieškosi sau poros. Spartėjant technologijoms, visuomenė ir jos poreikiai taip pat sparčiau reaguoja į pokyčius, ir pamažu tai, kas anksčiau buvo retenybė, tampa norma. Pavyzdžiui, prieš 30 metų vaikinui paimti merginą už rankos buvo „kažkas tokio“, o dabar socialiniuose tinkluose kai kurie aštuntokai jau kelia nuotraukas su savo antrąja puse bei analizuoja „buvusiųjų“ problemas. Apibendrinti nereikėtų, nes tikrai ne visi paaugliai mezga romantinius santykius ar pradeda seksualinį gyvenimą ypač anksti, tačiau pokytis tikrai jaučiamas ir porų amžius jaunėja. – Įprastai ilgai susitikinėjančios poros sugalvoja vienas kitam pravardžių, mielų kreipinių, tačiau kaip vertinate, kai taip elgiasi dar tik kelis mėnesius draugaujantys moksleiviai, vadinantys vienas kitą „žmonomis“ ir „vyrais“? Ar galima tai interpretuoti kaip paprasčiausią žaidimą? – Į šį klausimą galima atsakyti įvairialypiai. Iš vienos pusės, pravardės artimuose santykiuose įveda artumo, rodo simpatiją ir ypač glaudų ryšį. Pavyzdžiui, šeimoje vaikai mamą vadina ne mama, o „mamute“, seserį ne „Dovile“, o „Doviliuke“. Tad bet kokios pravardės suteikimas savo artimajam, žinoma, jei ji neužgauli, santykiuose prideda žaismingumo, artimumo. Iš kitos pusės, labai jauno amžiaus poros retai kada išgyvena rimtus santykius, tikrąją meilę. Ir jeigu buvimas „pora“ yra tik žaidimas, siekiant įgyti aukštesnį socialinį statusą tarp bendraamžių, tai ir patys santykiai tampa žaidimu, o „vyro“ ir „žmonos“ pravardės dar labiau sustiprina imituojamų santykių efektą. Šios pravardės – taip pat ryškus signalas kitiems grupės nariams, aiškiai sakantis „tai – mano mergina/vaikinas, mūsų santykiai yra labai rimti, prilyginami santuokai“. – Kaip manote, kodėl keičiasi tėvų požiūris į jų susitikinėjančias ir draugaujančias atžalas? Ar jų palaikymas draugystėms tokiame jauname amžiuje turi neigiamų pusių? – Tikriausiai kiekvienas atvejis individualus, tačiau tėvų požiūris keičiasi, tampa liberalesnis, nes platėja ir visuomenės moralinių normų ribos. Tai, kas anksčiau buvo tabu, dabar tampa norma. Tėvų nuomonė kiekvienam vaikui yra svarbi ir turi didelę įtaką jo asmenybės formavimuisi. Paauglystė – priešgyniavimų metas, kai nustatomos „ego“ ribos ir galimybės. Paaugliai, „testuodami“ tėvų kantrybės ribas, išbando ir savo pačių galimybes. Taigi tėvai, kurie griežtai draus bet kokius santykius su kitos lyties asmenimis, gali susilaukti priešingo paauglio atsako. Tie, kurie, kaip minėjau anksčiau, patys skatina atžalos poros ieškojimą ir aktyviai dalyvauja pasimatymų organizavime, gali pernelyg spausti vaiką. Manau, kad geriausias rezultatas tėvų ir vaikų santykiuose yra tada, kai randama pusiausvyra ir kiekvienas klausimas aptariamas atviro pokalbio metu, kad ir kaip sunku būtų. – Pasitaiko atvejų, kuomet tėvai leidžia dar mokykloje besimokančioms atžaloms apsigyventi kartu, kaip manote, kodėl? Kokių neigiamų pasekmių tai gali turėti ateityje? – Tokio atvejo dar nesu girdėjusi, tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad taip nėra. Šioje situacijoje labiausiai tinka posakis – neskubėk gyventi. Normalaus psichologinio vystymosi eiga neturėtų būti trukdoma ir dirbtinai skatinama. Manau, kad tokios situacijos galėtų būti prilyginamos šioms –„tėvai man leidžia rūkyti“, „tėvai man leidžia turėti ginklą“, žinoma, šaržuojant. Tai savotiškas nuokrypis nuo normos, be abejonių, turėsiantis pasekmių ateityje, pradedant neplanuotu ankstyvu nėštumu, baigiant nebrandžiais santykiais ir nesugebėjimu logiškai spręsti susiklosčiusių problemų, protingai žvelgti į gyvenimiškas situacijas. Noras gyventi kartu poroje dažnai vedinas iliuzijos, kad išėjus iš tėvų namų, baigsis konfliktai su jais, tačiau reiktų koncentruotis į problemos sprendimą, o ne į bėgimą nuo jos. Dažnai ankstyvas noras išeiti gyventi kitur yra pagrindinis, o bendras gyvenimas poroje yra tik priedanga, oficialus paaiškinimas, tad vėliau, atšalus santykiams, gali kilti daugiau papildomų problemų. Bet kuriuo atveju, turbūt visi sutinka su teiginiu, kad įprastai paauglys turėtų koncentruotis į mokslus, o ne į šeimos kūrimą ir išlaikymą. – Kokios, jūsų nuomone, didžiausios grėsmės, susitikinėti pradėjus dar ankstyvoje paauglystėje?> – Dedant draugystės pamatus itin jauname amžiuje, daug ko semiamasi iš suaugusiųjų patirties. Pavyzdžiui, pora siekia tokių pačių ar panašių santykių, kuriuos mato šeimoje. Pagrindinis skirtumas tarp suaugusiųjų ir jaunimo yra tai, kad jaunimas gali būti nepakankamai pasiruošęs jų laukiantiems išbandymams. Pavyzdžiui, žinome labai daug atvejų, kai suaugusioms poroms išsiskyrimas tampa didele psichologine našta, o užgriuvus problemoms jauna pora gali būti sužlugdyta emociškai. Kartais skausmas po nelaimingai pasibaigusių santykių gali būti tiesiog nepakeliamas. – Kaip manote, ar normalu žadėti amžiną meilę tokiame jauname amžiuje? Ar tokį jausmą apskritai įmanoma patirti taip anksti? – Netgi tarp dviejų suaugusių žmonių amžinos, platoniškos meilės ar kitų jausmų suvokimas būna skirtingas, todėl išskirtinai teigti, jog paaugliai negali patirti tikros ir amžinos meilės, negalima. – Kaip manote, kokių pasekmių gali turėti jaunų porų viešinimasis socialiniuose tinkluose ir perdėtas jausmų reiškimas realybėje? – Plačiąja prasme santykių išviešinimas tiek anksčiau, tiek ir dabar, reikšdavo sužadėtuves, o vėliau – vestuves. Šiais laikais santykių ar draugystės publikavimas socialiniuose tinkluose, taip pat viešose vietose toli gražu nesietinas su santuokiniais įsipareigojimais. Vyresni žmonės yra linkę manyti, kad tokia pora, kuri viešai deklaruoja savo jausmus, yra rimta, o santykiai – perspektyvūs, bet jaunimas dažnai tokių santykių viešinimą supranta kur kas paprasčiau. Problema dėl pernelyg viešų santykių atsiranda tada, kai jie nutrūksta arba nepasiseka taip, kaip tikėtasi, o buvę partneriai susiranda naujas antrąsias puses. Tokie žmonės, kurie dažnai keičia partnerius, visuomenėje gali būti laikomi nerimtais, nesilaikančiais savo žodžio, mėgstančiais laisvą gyvenimo būdą.
Guoda SKRIPKAUSKAITĖ
„P. n." akademijos narė
|
|
