– Tebepagalvoju apie litą. Litas man buvo brangiausias – nes mūsų, nes lietuviškas. Prisiminimui litų nepasilikau – pagalvojau, kad greitai mirsiu, tai kam jų pasilikti. O dabar išgyventi nebeįmanoma – tikra ubagystė. Kiek mokėdavome litais, tiek pat dabar mokame eurais. Mus, senus žmones, tik į bedugnę stumia.
Tomas Kubilius:
– Taip, atsisveikinau. Kartais dar skaičiuoju litais, bet tik tiek. Nebuvau prie lito prisirišęs – man tai nėra pagrindinis mūsų identiteto ženklas. Kaip tik su euru paprasčiau – keliaujant nebereikia rūpintis valiutos keitimu. Iš kitos pusės – viskas dabar brangiau. Atrodo, litais gaudavome mažesnį atlyginimą, bet viskam užtekdavo, o euras nebeturi tokios perkamosios galios.
Daiva Vasiliauskienė:
– Neatsisveikinau: ir pagalvoju, ir skaičiuoju litais. Nes daug kas pabrango kone dvigubai. To lito ne tiek gaila, kiek viską „užmuša“ kainos eurais. Ypač pabrango paslaugos – kirpykla, ratų montavimas. Pavyzdžiui, neseniai teko vežti šunį pas veterinarą. Jei anksčiau vizitas kainuodavo 50 litų, šįkart sumokėjau 50 eurų. Kaip bebūtų, kelio atgal jau nėra.
Stasė Anužienė:
– Prisimenu litą su nostalgija. Pirmiausia dėl to, kad tai buvo lietuviška valiuta ir ją mes naudojome nemažai metų. Antra, kai mūsų šalis įsivedė litą, aš buvau jauna, todėl tai tarsi vienas iš mano jaunystės simbolių. O litais vis dar skaičiuoju ir labai rimtai. Nes kai jau atrodo, jog kaina labai maža, susigriebiu ir suskaičiuoju, kiek čia bus litais, ir tada paaiškėja – kad ne taip jau ir mažai.
