|
|
|
Šeši dešimtmečiai skyrė ir vėl suartino
Kretingos muziejaus Ūkvedžio name atidarant naują ekspoziciją, prie pokario istorijai skirto stendo po 60 metų susitiko dvi tremties draugės – 62-jų Dalia Dyrienė iš Kupiškio, pokario rezistentės Jadvygos Malūkaitės-Petkevičienės dukra, ir 68-erių kretingiškė Žibutė Vaivadienė, garsaus mūsų krašto tyrinėtojo Igno Jablonskio duktė.
Kartu žaidė lėlėmis Šį susitikimą draugėms surengė mūsų kraštietis D. Dyrienės brolis Romualdas Beniušis, abu su seseria nusprendę muziejui palikti savo motinos J. Malūkaitės-Petkevičienės apdovanojimus bei nuotraukas. Atslūgus pirmajai emocijų bangai ir jauduliui, moterys iš atminties kėlė atgijusius įspūdžius. Jos neslėpė, jog šiandieną viena kitos gatvėje jau nebebūtų pažinusios, nors vaikystės nuotraukas pavarto dažnai. „Visą naktį nemiegojau – mintys skrido į praeitį, kai mūsų šeimos Sibire gyveno šalia ir labai sutarė. Šventes kartu švęsdavome, o jas įamžino tavo tėtis, nes turėjo fotoaparatą“, – kalbėjo D. Dyrienė. Ji – ūkininkė ir Kupiškio rajono tarybos narė, taip pat vadovauja ir Kupiškio tremtiniams. „Prisimeni, kaip žaisdavome lėlėmis: mano tėvas jas išskobdavo iš malkų, o močiutė veidus išpiešdavo burokėliais ir kreida. Guldydavom lėles į lopšį, vežiodavom vežimėlyje su rateliais ant siūlų ričių. O tavo mama virdavo labai skanią sriubą“, – draugei kalbėjo D. Dyrienė. Ž. Vaivadienė apgailestavo, kad kartu su jomis nėra Šakių rajone dabar gyvenančios jos jaunėlės sesers Mildos: „Judvi buvote vienmetės, abi vaikščiodavote su atlasiniais kaspinais plaukuose“. Romano verta istorija Tarp pokalbių žvelgdama į savo motinos, partizanų ryšininkės ir disidentės J. Malūkaitės-Petkevičienės, portretą stende bei jos garbingus apdovanojimus – Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordiną už nuopelnus Lietuvai, Lietuvos Nepriklausomybės medalį, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio I laipsnio partizanų žvaigždę, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos II laipsnio medalį – D. Dyrienė neslėpė, kad jos ne tik veikla, bet ir gyvenimo istorija verta rašytojo plunksnos. „Mūsų mama dirbo Vaineikiuose mokytoja, padėjo partizanams ir ištekėjo už partizano Vaclovo Stonkaus, kurį sugavo ir nuteisė 25 m. kalėti lageryje. O mama buvo ištremta ir Sibire gavo laišką, kad jos vyras lageryje mirė. O iš tikrųjų jis buvo lavoninėje, bet kalėjusi vokietė gydytoja pastebėjo gyvybės ženklus ir jį atgaivino. Mama nieko nežinojo ir tremtyje ištekėjo už mūsų tėvo Kazimiero Beniušio, susilaukė manęs ir Romualdo. Sugrįžusi į Lietuvą ji gavo iš lagerio savo mylimojo laišką“,– skaudžius šeimos istorijos puslapius vertė D. Dyrienė. Šeima – sovietinio režimo auka Moteris neslėpė, kad šeima atsidūrė kryžkelėje: Dalios tėvas, matydamas žmonos kančią ir jos karštą meilę Vaclovui – su juo buvo susituokusi bažnyčioje, – pasiūlė išsiskirti ir sugrįžti pas teisėtą vyrą. „Išsiskyrė labai taikiai ir supratingai, o mudu pasidalino, bet augino kartu pasitardami. Brolis liko gyventi su tėvu, kuris vedė mamos draugę Petronėlę, o aš išvažiavau į Skuodą pas močiutę“, – pasakojo moteris. Tačiau D. Dyrienės mama laime su mylimu žmogumi tesidžiaugė neilgai – iš lagerio grįžęs V. Stonkus gyveno vos 4 metus, – motina su juo dar sugyveno sūnų Vaclovą. Vėliau ji ištekėjo už Jono Petkevičiaus, taip pat Žemaitijos partizano, 18 metų kalėjusio lageryje, ir jis jai padėjo užauginti Vaclovą. „Mūsų šeima tapo likimo, o tiksliau – sovietinio režimo – auka. Tačiau tėvai nepametė sveikos nuovokos, gražiai sutarė ir palaikė ryšius, dažnai vieni pas kitus suvažiuodavome. Turiu nuotraukų, kur prie stalo sėdi visa mūsų šeima. Mama mirė prieš pusmetį, o tėvas – prieš 5 metus“, – dramatišką savo motinos, o kartu – ir visos šeimos istoriją užbaigė pašnekovė.
Meldėsi už Lietuvą D. Dyrienė prisiminė, kad ir Sibire jų šeima buvo išblaškyta: senelis už partizanų šelpimą nuo1947-ųjų sėdėjo lageryje ir tik po 7 metų visi susiėjo krūvon. „Atsimenu, meldžiamės suklupę prie lovos. O senelis pabaigoj liepdavo sukalbėti dar vieną „Sveika, Marija“ už tėvynę Lietuvą, kad Marija leistų parsivežti į Lietuvą pasilaidoti savo kaulus. Tada tų maldos žodžių prasmės aš nesupratau, – šiandieną viskas aišku: Marija visas mūsų maldas išklausė – sveiki ir gyvi sugrįžom namo“, – pasidžiaugė pašnekovė. Tremties išbandymus taip pat atlaikė ir visa Ž. Vaivadienės šeima – į Lietuvą sugrįžo abu jos tėvai Ignas ir Bronė Jablonskai bei 6 jų vaikai. „Sibire mes gyvenome labai sunkiai: mama skaldydavo žėrutį, tėvas dirbo traktoristu, o naktimis studijuodavo dokumentus. Iš Lietuvos turėjo atsivežęs daug knygų, visokių brėžinių – nagrinėjo juos ir siuntė atgal į Lietuvą, už tai gaudavo pinigų“, - prisiminė Žibutė. Susitikimo dieną Ūkvedžio namo kiemelyje buvo atidengta skulptūra, įamžinanti jos tėvą – garsų Kretingos krašto istorijos tyrinėtoją I. Jablonskį. Viena kitai pasakodamos, kaip gyvena šiandien, moterys susigraudino dėl patirtų artimųjų netekčių: D. Dyrienė, užauginusi 2 sūnus, vos prieš 4 mėnesius tapo našle, o Ž. Vaivadienė sunkiai tramdė ašaras dėl vienturčio 18-mečio sūnaus netekties.
* Jadvyga Malūkaitė-Petkevičienė – Kardo rinktinės partizanų ryšininkė. Nuo 1951 m. ištremta į Krasnojarsko kraštą, Ačinsko r. Į Lietuvą grįžo 1958 m. ir dalyvavo disidentiniame judėjime. Ji – „45 pabaltijiečių memorandumo“ signatarė, Lietuvos–Helsinkio grupės talkininkė, viena iš Sąjūdžio grupės Šiauliuose kūrėjų.
|
|
