|
|
|
Jotvingių ainio istorija įkvėpė netikėtiems tyrimams
Nepaprasta darbėniškio Leopoldo Edvardo Rimgailos patirtis Darbėnų bibliotekininkėms tapo raktu į naują tyrinėjimų sritį: atsispyrusios nuo Jotvingių kryžiaus riterių ordino (JKRO) vardo, į savo gretas įšventinusio ir L. E. Rimgailą, bibliotekininkės išaugino projektą „Jotvingiai Žemaitijoje“, kurio kulminacija tapo istorinę-kultūrinę studiją pristačiusi konferencija.
M. Valančiaus bibliotekos Darbėnų filialo darbuotojos – vedėja Danutė Paulikienė bei vyriausioji bibliotekininkė Jurgita Anužienė – pripažino, kad leidinio gimimas ir konferencija užbaigė vienerių metų darbų ratą, kurio pradžia ir stimulu tapo straipsnis laikraštyje. „Pajūrio naujienų“ priede „Vakarų Lietuva“ dar 2014 m. perskaitėme, kad darbėniškis L. E. Rimgaila yra įšventintas į JKRO. Ši informacija mus užkabino ir įkvėpė, susidomėjome ir tuo, kad Rimgailos pavardė neįprasta šiems kraštams. Pradėjome gilintis ir supratome, kad Rimgailų giminė plati, sena bei turtinga, ir kad privalome žengti dar toliau, savo atradimais dalindamiesi su mūsų krašto žmonėmis“, – sakė J. Aužienė. Pradėję nuo susitikimo su L. E. Rimgaila, antrajame projekto etape darbėniškiai minėjo Baltų vienybės dieną Sausdravų kaime, o pabaigoje pristatė studiją „Jotvingiai Žemaitijoje. Istorija ir dabartis“. Įžengė į netyrinėtą sritį Pasak projekto kuratorės publicistės, kalbininkės Jūratės Sofijos Laučiūtės, ryžtas ieškoti jotvingių ženklų šiame krašte nustebino ne tik vietinius istorikus, bet ir paramą projektui skyrusią Lietuvos kultūros tarybą ir kitus rėmėjus bei partnerius. „Apstulbo visi, tačiau jau netrukus dėliojome konferencijos dalyvių – mokslininkų sąrašą, kurių tekstai sugulė leidinyje“, – sakė J. S. Laučiūtė, konferencijoje pasidalijusi žiniomis apie jotvingių ryšius su žemaičiais ir subūrusi visą mokslininkų desantą: Klaipėdos universiteto baltų kalbų ir genčių tyrinėtojas docentę daktarę Dalią Kiseliūnaitę, profesorę Audronę Kaukienę, lektorę Dalią Jakulytę bei Kretingos muziejaus istoriką Julių Kanarską. Pasak jo, kalbėti apie jotvingius šiame krašte – keista ir netikėta. Net ir pats JKRO istorikui tapo savotišku atradimu, mat duomenų apie jį praktiškai neturėjo. „Buvo labai smalsu ir įdomu visa tai pažinti. Man pačiam yra tekę tyrinėti Užnemunės archeologijos objektus, lankyti piliakalnius, laidojimo vietas, muziejus. Dažnai nuvažiuoju į tuos kraštus lankyti tėvų kapų, todėl man buvo savotiškai malonu savo asmeninę patirtį perkelti čia“, – sakė J. Kanarskas. Istoriko teigimu, nuo ordino atsispyrusi konferencija atsigręžė į jo tolimas šaknis – senuosius jotvingius. „Jotvingių kultūra tuo ir įdomi, kad tai yra Vakarų baltų kultūra, o mes gyvename Kuršių areale, kurie taip pat buvo Vakarų baltai. Kalbėti apie šių dviejų kultūrų sąsajas nėra lengva, nes jos ištirtos nevienodai. Kuršiai pažinti labiau, ypač jų materialinė kultūra, laidojimo paminklai, archeologiniai radiniai. Jotvingių kultūra tik pradedama tyrinėti ir šioje srityje daugiausia dirba lenkai“, – teigė J. Kanarskas. Jo žodžiais, nors Seinų krašto lietuviai leidžia metraštį „Jotvingių žemė“, jo tomuose kol kas nepasirodė rimtesnių archeologų straipsnių, dažniau tyrinėjama kalba, vėlesni istorinių laikotarpių rašytiniai šaltiniai, todėl Lietuvos archeologams tai puiki sritis studijoms.
Jotvingių ir kuršių kultūrų sąsajos Anot J. Kanarsko, manoma, kad jotvingių gentis susiformavo I tūkst. pradžioje. Tai viena seniausių baltų genčių, kuri sūduvių vardu pirmąkart paminėta graikų geografo Klaudijaus Ptolemėjaus II a. sudarytame Sarmatijos žemėlapyje. „Jotvingių kultūrinė sritis vokiečių ir lenkų archeologinėje literatūroje dažniausiai vadinama Rytų Mozūrų kultūra, nes jos paminklai išsimėtę tarp Nemuno rytuose ir didžiųjų Mozūrų ežerų vakaruose“, – sakė J. Kanarskas. Jotvingiai mirusiuosius laidojo pilkapiuose, kuriuos ratu apjuosdavo akmenų vainiku. Tiek jie, tiek kuršiai mirusiuosius laidojo skobtiniuose karstuose. Paplitus kremacijai, jotvingiai sudegintų mirusiųjų palaikus užkasdavo duobėse, o Suvalkų apylinkėse buvo paplitęs paprotys mirusiuosius laidoti molinėse urnose. J. Kanarsko duomenimis, dauguma mirusiųjų buvo laidojama su įkapėmis: jotvingių kapuose jų mažiau, o kuršių kapai įkapių gausa ir įvairove – patys turtingiausi Lietuvoje. „Tiek kuršių, tiek jotvingių moterys puošėsi įvairių formų antkaklėmis, karolių vėriniais, segėmis, smeigtukais, apyrankėmis, žiedais. Vyrai rūbus segėsi segėmis, juosėsi pakalais išpuoštais diržais ir perpetėmis“, – kalbėjo J. Kanarskas. Senieji baltai palaikė glaudžius prekybinius ryšius su kaimynais: kapuose randama Romos imperijos monetų, atvežtinių emale puoštų segių. Siekdami apsisaugoti nuo priešų puldinėjimų, jotvingiai ir kuršiai statėsi įtvirtintas gyvenvietes – piliakalnius. Jotvingių žemėje jie atsirado maždaug I tūkst. pr. Kr. pab. Pasak profesorės J. S. Laučiūtės, daug įdomybių apie senąją jotvingių gentį ir jų papročius pateikiama rusų metraščiuose. Slavų mokslininkas Sergejus Solovjovas rašė, kad jotvingiai buvusi laukinė tauta, mėgusi plėšikauti. Tikėdami sielų persikūnijimu, mūšiuose jie nesistengdavo išsigelbėti ir žūdavo kartu su žmonomis. Jotvingiai išsiskyrė tamsiu gymiu ir savitu charakteriu, mėgo juodus darbužius, o jų žvilgsnį lygindavo su plėšiko. Kalbos paveldas Anot J. S. Laučiūtės, įvairūs giminiški žodžiai, garsų samplaikos, gramatikos bendrybės leido mokslininkams nustatyti žemaičių ir jotvingių kalbų giminiškus santykius, kad ir netiesioginius. „Panagrinėję senųjų baltų genčių gyventų teritorijų žemėlapį, pamatytume, kad žemaičiai ir jotvingiai gyveno gana toli vieni nuo kitų ir kad tiesioginių šių genčių kontaktų lyg ir negalėjo būti. Tačiau kuršiai priskiriami tam pačiam Vakarų baltų kalbų pogrupiui, kaip ir jotvingiai, todėl yra tikimybė, kad kai kurias Vakarų baltų, taigi ir jotvingių, kalbos ypatybes kuršiai galėjo perduoti ir mums, pajūrio žemaičiams“, – svarstė J. S. Laučiūtė. Profesorė A. Kaukienė pritarė kolegei, pažymėdama, kad jotvingiai, kuršiai ir prūsai išlaikė daug įvairių savo kalbų bendrumų, apie kuriuos mokslininkai sprendžia iš substratinės kilmės žodžių, vietovardžių. J. S. Laučiūtės teigimu, jotvingiškais laikomi Pietų Lietuvos vietų vardai su priesaga -ing-: Apsingis, Nedingė, Stabingis, Leipalingis, Pilvingis. „Jie mums įdomiausi dėl skambios paralelės su tokiais Žemaitijos pavadinimais – Būtingė, Kretinga, Palanga, Gondinga, kurie laikomi turintys kuršių kalbos pėdsaką ir jam būdingas priesagas -ng- ir -al-.“ Anot profesorės, su priesaga -al- žemaičiai darė ne tik vietų vardus – Kretingalė, Darbaliai, Galalis, bet ir asmenvardžius, pavyzdžiui, netekėjusių žemaičių merginų pavardes: Stonkalė, Jonkalė, Bružalė. * otvingių kryžiaus riterių ordinui konferencijoje atstovavo jotvingių ainis L. E. Rimgaila ir šio ordino kancleris kunigas pranciškonas Saulius Paulius Bytautas. JKRO Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje įkurtas 1487 m. ir gyvavo iki 1940 m., kai Sovietų okupacinis režimas jį uždraudė. Ordino nariais buvusios kilmingos Lietuvos ir kitų šalių šeimos: Bilevičiai, Daujotai, Jermolavičiai, Lukoševičiai, Mickevičiai, Montvilos, Paražinskiai, Polenskiai, Rimgailos, Skinderiai, Stankevičiai, Valavičiai, Vasiliauskai, Vilčiauskai, Zaleskiai, Zdaniavičiai, Zinkevičiai, Zubrickiai. Tarpukariu ordinui, manoma, priklausė ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus steigėjas generolas Vladas Nagevičius. Šiuolaikinės Lietuvos bajorijos ir dvasiškių iniciatyva ordinas atkurtas 2003 m., jam vadovauja didysis magistras Artūras Rukas Daujotis. JKRO telkia Lietuvos kilminguosius ir šviesiuosius, nesusiteršusius savanaudiškumu, amoralumu, turinčius visas riterio savybes – pilietiškumą, idealizmą, gyvenimo strategiją. Šiandien ordinas vienija 40 tikrųjų narių, tarp kurių yra gydytojų, mokslininkų, kunigų, senųjų amatų žinovų, menininkų. Ordino būstinė – Kelmės rajone, Kražių miestelyje.
|
|
