|
|
|
Darbėnų mokyklos istoriją sukūrė žmonės
Pusantro šimto metų mokyklai, 65-eri vidurinei mokyklai, 70 metų vaikų darželiui ir 5-eri gimnazijai – tiek jubiliejų ir nesuskaičiuojama daugybė susitikimų penktadienį šurmuliavo Darbėnų mokslo kalvėje, savo šventę įamžinusioje knyga.
Su ugnimi, nostalgiška muzika ir gyvu fotometraščiu virtusia mokyklos lauko siena, kuria praskriejo ne vienas jaunystės dešimtmetis, Darbėnų gimnazija pasitiko savo esamus ir buvusius mokytojus bei mokinius, kai kuriuos – ir po pusšimčio metų pertraukos. Pasak gimnazijos direktorės Sonatos Litvinienės, niekas geriau neperduos mokyklos istorijos, kaip ją kūrusiųjų ir joje savo kelionę pradėjusiųjų prisiminimai, todėl ir nuspręsta visus juos sudėti į 136 šventinio leidinio puslapius. „Knygoje, apimančioje 1865–2015 metus, pakalbinta apie 80 buvusių mokytojų ir mokinių, – pasakojo S. Litvinienė, dėkodama knygos sudarytojoms pedagogėms Editai Gliožerienei ir Vandai Kontrimienei bei visai mokyklos bendruomenei. – Tai lyg tąsa gimnazijos inauguracijai skirto istorinio filmo, kurį kūrėme prieš penkerius metus.“ Trijų šimtų vienetų tiražu išleistą knygą, kurią parėmė buvę Darbėnų vidurinės mokyklos mokiniai bei Kretingos rajono savivaldybė, šventiniame vakare galėjo įsigyti kiekvienas norintis, už ją sumokėdamas nenustatyto dydžio auką. Už surinktus pinigus, pasak direktorės, planuojama nupirkti leidinių gimnazijos bibliotekai. Direktorės nuomone, gilias šaknis turinti Darbėnų gimnazija ir šiandien žino, kokia kryptimi eina. „Mūsų mokykla – šiuolaikiška ir moderni, bet etnokultūrines tradicijas išsauganti. Su renovacija mes iš tiesų tapome šiuolaikiški, ir ne tik pastato išore, bet ir ugdymo turiniu, edukacinėmis erdvėmis, o etnokultūrinis, pilietinis-patriotinis ir sveikatos ugdymas išlieka mūsų prioritetais, – kalbėjo S. Litvinienė. – Taip pat stengiamės kuo labiau priartinti akademinį turinį prie gyvenimo poreikių – tam skirti praktiniai užsiėmimai ir ekspedicijos.“ Anot S. Litvinienės, kūrybiškumas ir kritinis mąstymas, gebėjimas patiems nuspręsti, kas gera, o kas bloga, vaikams turėtų būti diegiamas nuo darželio. To Darbėnuose siekiama dabar, apie tai kalba ir iškilių asmenybių, baigusių Darbėnų mokyklą, istorijos.
Aštuoni kilometrai Kone kiekvieną šventinio vakaro žingsnį lydėjo istoriniai susitikimai ir jų išprovokuoti prisiminimų pliūpsniai. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete dėstantis dailininkas–grafikas Augustinas Virgilijus Burba, Darbėnų mokyklą baigęs 1962 metais, pasakojo, kad iki jos jam tekdavo kasdien eiti ar dviračiu važiuoti apie 8 kilometrus, vėliau teko ir specialiai įruoštame bendrabutyje pagyventi, ir „kveterą“ privačiai samdyti. „Kai esi dailininkas, visi klausia, kas į tai pastūmėjo, – kalbėjo A. V. Burba. – Darbėnų mokykloje buvo toks braižybos mokytojas Fabijonas Šulcas, baigęs vieną Paryžiaus meno aukštųjų mokyklų. Jį prisimenu kaip gerą žmogų ir reiklų specialistą – mokė mus gerbti mokyklą, būti humaniškais, pykdavo už durų trankymą. Ir dar jis turėjo biblioteką, devintoje klasėje pradėjome pas jį lankytis, imdavome knygų. Buvau choristas, muzikantas, literatūros gerbėjas.“ Grafikas mokyklai linkėjo jausti laiko pulsą ir netapti tik informacijos brukimo įrankiu. „Jau mokykloje žmogus turi pradėti aplink save ieškoti tų, į kuriuos lygiuojasi. Kuo anksčiau jis pajus, ką tikrai nori dirbti, tuo smarkiau išloš“, – patarė A. V. Burba. Krepšinis ant gruodo Penktosios laidos abiturientas, buvęs Plungės „Saulės“ gimnazijos direktorius, kompozitorius Juozas Milašius Darbėnų mokyklą baigė 1958 metais. Ryškiausias jo mokyklos prisiminimas sugrąžina į penktą klasę, kuomet J. Milašius beveik apako: „Mane vežė į Klaipėdą ir ten gydytojai išrašė receptą, kuriame buvo vienintelis nurodymas – maitintis. Nors mokytojų atlyginimai buvo maži, bet jie susidėdavo ir man nupirkdavo maisto, taip aš išgyvenau. Manimi labai rūpinosi ir abitūros metais, nors ir nebuvau labai geras, bet, matyt, pedagogai manyje matė potencialą.“ J. Milašius prisiminė, kaip išsižiojęs klausydavosi mokytojo Leontijaus Kiliesos akordeono garsų. Įstrigo ir krepšinis žiemą, kai neturėdami sporto salės jį žaisdavo tiesiog ant gruodo, eglišakiais nusišlavę sniegą. „Tuomet Kretinga jau turėjo sporto mokyklą ir kartą mus nuvežė į ten vykusias varžybas. Paliko nakvoti sporto salėje ant čiužinių, o ten – parketas, šviesa, šiluma, krepšinio lankai su tinklais. Mes visą naktį pražaidėme, o rytą varžybose liko tik šnipštas“, – juokėsi L. Milašius. Kompozitoriaus įsitikinimu, anuomet mokytojas buvo arčiau mokinio: „Nesakau, kad dabar yra blogiau – išvystytas didesnis psichologinis mokinio aptarnavimas, socialinė rūpyba. Tačiau anuomet vaikų buvo mažiau, todėl prie kiekvieno prieidavo, kiekvieną apglostydavo.“
Pastūmėjo mokytis ir mokyti Dešimtmetį mokytojavęs, o paskutinius 20 metų Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos švietimo skyriui vadovaujantis Algirdas Petravičius tikino, kad būtent šioje mokykloje sutikti žmonės pastūmėjo rinktis edukologo kelią. „11 klasėje, kai rašėme, ką planuojame veikti ateityje, labiausiai norėjau baigti kūno kultūros institutą ir grįžti į šią mokyklą mokyti, nes turėjau fantastišką mokytoją Juozą Bikiną, kurio darbas įkvėpė ne vieną, – teigė A. Petravičius. – Mano požiūriu mokykla negali būti siejama su įranga. Mokykla yra žmonės, čia dirbantys pedagogai. Kaip dažnai pabrėžiu, visi mokytojai baigia tuos pačius universitetus, todėl viskas priklauso tik nuo konkretaus žmogaus požiūrio į savo dėstomą dalyką.“ Gydytojai psichiatrei Vilmai Kotrynai Varevičienei mokykla davė gerą impulsą mokytis visą gyvenimą – 1985 metais mokyklą baigusi medikė ir šiuo metu savo žinias gilina Vilniaus universitete. „Muzikos mokytoją Ireną Gaškaitę atsimenu nuo darželio laikų, ji mane lydėjo ir mokykloje. Be abejonės, brangi ir pirmoji mokytoja Stasė Petrauskienė, nepaprastai elegantiška, rami moteris, savo santūrumu ir kantrybe man dariusi didžiulį įspūdį“, – prisiminė moteris. Jauki ir sava Prieš 38 metus Darbėnų vidurinę mokyklą baigęs valstybinės miškų tarnybos Šiaulių teritorinio poskyrio vyriausiasis miškininkas Arūnas Galinauskas tikino, kad mokyklą prisimena kaskart sugrįždamas pas Darbėnuose tebegyvenančią mamą. A. Galinauskas lankydavo ir jau amžinybėn iškeliavusią auklėtoją Janiną Metrikytę. „Devintoje klasėje savo stotu lenkėme vienuoliktokus – jiems net alaus neparduodavo. Ir jų merginos būdavo mūsų: kadangi buvome aukštesni, su jomis mus sustatydavo šokių rateliuose, bet mes jų nepaleisdavome ir šokiuose“, – juokėsi A. Galinauskas. Gerų žodžių savo gimnazijai negailėjo ir prieš porą metų ją baigę Gintarė Ruikytė, Vilniuje studijuojanti turizmą ir viešbučių verslą, bei Mykolo Riomerio universiteto internetinio valdymo ir komunikacijų studentas Edvinas Mikutis. Anot jų, ši mokykla jiems iki šiol jauki ir artima – vieta, kurioje visi vieni kitus pažįsta, padeda, saugo. „Kad ir kokią mokyklą būtum baigęs ir iš kur bebūtum, gali pasiekti ko tik nori, tereikia rimtos motyvacijos“, – įsitikinęs E. Mikutis. * Gimnaziją sveikino Premjero linkėjimus ir dovaną – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo reprodukciją – perdavęs jo patarėjas, Kretingos rajono Garbės pilietis Antanas Vinkus, Seimo narė Jolita Vaickienė, rajono meras Juozas Mažeika, administracijos direktorius Virginijus Domarkas, Švietimo skyriaus vedėjas Antanas Songaila su kolege Sonata Petravičiene, Darbėnų parapijos klebonas Vygintas Gudeliūnas, Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys ir kiti.
|
|
