|
|
|
Nertas skėtis sugrąžino aristokratų madą
Iš Erlėnų kilusi 35-erių Kristina Bertašienė, šiuo metu apsigyvenusi Prūsalių kaime, Plungės r., savo sukurtais nertais skėčiais bei subtiliomis ažūro suknelėmis mergaites ir moteris paverčia aristokratėmis, oriai pozuojančiomis prieš fotografų blykstes Tiškevičių ir Oginskių dvarų fone.
Nėriniai ypatingomis progomis „Pirmąkart per krikštynas aprengiau savo dukrytę Elingą pačios nerta suknyte su pelerina, skrybėlaite ir skėčiu. Žmonės, pamatę ją parke prie kunigaikščių Oginskių rūmų, sakė, kad ji – lyg iš rūmų išėjusi ar iš senovinės nuotraukos išlipusi dvarininkaitė, žmonės prašėsi nusifotografuoti šalia mergaitės“, – prisimindama, kaip į jos išpuoštą dukterį reagavo aplinkiniai, pasakojo K. Bertašienė. Per draugų vestuves dvaro aplinkoje jai taip pat tekę nertais skėčiais išpuošti aristokratais išsipusčiusius vestuvininkus. O artimos draugės vestuvėms ji sukūrė mėlynų skėčių kolekciją, mat, ši spalva dominavo kaip pagrindinis dekoro elementas. Dabar jau ne vieną skėčių kolekciją, atviravo moteris, yra nunėrusi įvairiomis progomis pažįstamiems žmonėms. Įsigyti nertų skėčių aplinkiniai užsimano ir šeimyninėms fotosesijoms. „Vienai mergaitei numezgiau suknytę Pirmajai Komunijai: ši staipėsi prieš veidrodį, nebenorėjo nusivilkti. O kai pamatė dar ir skėtį, neteko amo – niekad nebuvau mačiusi šitaip laimingo vaiko“, – patirtų džiaugsmingų išgyvenimų neslėpė K. Bertašienė. Raštus kuria pati „Nertas skėtis yra labai netikėtas akcentas prie prabangaus rūbo. Retro stilius dabar „grįžta į madą“. Aš stengiuosi išnerti juos skirtingų raštų – su gėlėmis, drugeliais, augaliniais bei geometriniais motyvais. Stengiuosi nekopijuoti iš interneto, o susikurti raštus pati, – nėrinyje panaudoju nebent tik kokią matytą detalę. Atkartoti tai, ką jau sukūrė kitos nėrėjos, man pačiai nebebūtų įdomu, nes nėrimas man nėra tik monotoniškas darbas, o veikiau – į kūrybinę kelionę įviliojantis procesas“, – atviravo K. Bertašienė. Nerti vąšeliu ne vien skėčius, bet ir sukneles mergaitėms bei moterims, staltieses, skraistes bei įvairias kalėdines puošmenas – snaiges, žaislus bei „aprėdus buteliams“ – erlėniškė pradėjo ne taip ir seniai – prieš 5 metus, su šeima gyvendama Airijoje. „Numezgiau dukrai, po to seseriai Daivai Donėlienei, taip ir užsisuko ratas“, – sakė ji, prisimindama, kad vąšeliu su tėčio padirbintu mediniu koteliu knebinėjusi jau ir vaikystėje. Rankų darbą vertina nedaugelis Tačiau, moteris neslėpė, iš nėrimo šiandieną duonos vis dar nevalganti. „Ateityje norėtųsi atidaryti savo rankdarbių krautuvėlę, ten pat pardavinėti gerus siūlus. Bet, manau, kad tam dar neatėjo laikas. Lietuvoje rankų darbas vis dar nėra vertinamas taip, kaip užsienyje. Žmonės nesupranta, kiek darbo įdėta į nėrinį, – jie lygina jį su drabužiais, kurių, pagamintų masiškai ir dažniausiai trečiųjų pasaulio šalių pogrindžio siuvyklose, arba suvežtų į dėvėtų prekių išparduotuves, gali nusipirkti kone pusvelčiui“, – kalbėjo kūrėja. Ji įsitikinusi, jog vienetinis nertas drabužis ar aksesuaras šiandieną tėra įvertintas tik žmonių, apdovanotų geru mados skoniu.
|
|
