Nematė blogo žmogaus, tik – blogį jame

Skulptūrose – šeimos gyvenimas

Vedžiodama tarp ekspozicijoje išdėliotų darbų, D. A. Daugintienė prisiminė daugumos jų kūrybos ištakas, susijusias su jų šeimos gyvenimu. Skulptūrą „Lopšinė“ menininkas skyrė jųdviejų dukrai Ilzei Kotrynai, vaikystėje mėgusiai svajoti pasirėmus ranka. Su Rimantu, sakė viešnia, susilaukę 2 vaikų: dailininkei vitražistei Ilzei Kotrynai šiandieną – 39-eri, o sūnui Mariui, pasirinkusiam ekonomisto specialybę, – 47-eri. Skulptūra „Daugiau tavęs nebeieškosiu“ D. A. Daugintienei primena pusiau komišką kasdienę situaciją: „Rimas vakarojo pas draugus, kai į svečius atvyko jo dėdė. Išėjau jo ieškoti, o jis netiki – juokiasi. Supykau ir sakau – daugiau tavęs nebeieškosiu“.

Su autoironija anuomet dėl tėvų praeities sovietų valdžios nemėgtas ir nepripažintas R. Daugintis sukūrė savo paties atvaizdą, pavadinęs jį „Nežinomo autoriaus autoportretu“.

Iš visų savo vyro Rimanto Dauginčio (nuotr. viršuje) darbų jo žmona Daiva Aurelija Daugintienė itin išskyrė skulptūrą „Lakštingala“ (kairėje), vaizduojančią paties autoriaus vaikystės ilgesį.

Susikūrė paminklą sau

Skulptūra „Lakštingala“, sakė pašnekovė, jos vyras taip pat pavaizdavęs save, kaip motinos išsiilgusį vaiką: „Rimo motina buvo išvežta į Sibirą, o jis liko gyventi pas tetą Pelagėją Triušeliuose. Prisimindavo, kaip iš ilgesio vis bėgdavęs į kelią, įsilipdavęs į medį ir žvelgdavęs į tolį – gal mama sugrįš“, – pasakojo ji.

Ši, ligi 3 m aukščio išdidinta, skulptūra 1985 m. papuošė Vilnių, – ji buvo pastatyta Savanorių ir S.Konarskio gatvių skvere. Sovietų laikais, anot moters, kai kas jai bandė suteikti bolševikinį atspalvį, neva, ji vaizduojanti Petro Cvirkos kūrinio “Lakštingala“ herojų. O „Gulago madoną“ , kurią R. Daugintis sukūrė tėvui kaip antkapinį paminklą, anot pašnekovės, skulptoriui Arūnui Sakalauskui patarus, šeima nusprendė pastatyti jam pačiam, kaip jo vidinio gyvenimo simbolį.

Jautė sovietmečio pančius

R. Dauginčiui šiandieną būtų 71-eri, – deja, paankstintą kelią į amžinybę jis pasirinko savo noru, kaip protestą prieš neteisybę ir kerojantį blogį.

1991-ųjų gegužės 9-ąją, vykstant į tarptautinį simpoziumą Vengrijoje, jis, neatlaikęs nervinės įtampos ir protestuodamas prieš pasieniečių patyčias, apsipylė degiu skysčiu ir susidegino jiems matant.

„Man jo tragiška mirtis neatrodė keista: jis visąlaik jautė sovietmečio pančius –tėvynėj gyvenam lyg tremty: ne savo šventes švenčiame, ne savo dainas dainuojame, sakydavo. Jautė spaudimą dėl partizano tėvo: iš tremties sugrįžusi motina pasakodavo, kad į mišką tėvas išėjo lemtingai susiklosčius aplinkybėms. Jis buvęs Baublių kaimo siuvėjas ir siūdavęs uniformas partizanams. Stribams areštavus, paspruko ir atsidūrė pas partizanus, o po metų žuvo bunkeryje“, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo viešnia.

Anot jos, vyras labai laukė Nepriklausomybės, o kai ją iškovojome, jis, kaip laisvos šalies pilietis, negalėjo pakelti pasienio pareigūnų pašaipų ir protestuodamas prieš jų savivalę, nusižudė. Savo automobilyje vežėsi negatyvus, skulptūrų formas ir vieną baką benzino, už tai jį tampė ir užlaikė TSRS–Vengrijos pasienyje.

Žaidė sveiku humoru

Su būsimuoju savo vyru, D. A. Daugintienė sakė, susipažinę studijų Dailės institute laikais, – ligi tol jis buvo baigęs metalo apdirbimo studijas Telšių taikomosios dailės technikume.

„Sykį ėjom iš šokių, papasakojau jam apie savo tėvą – Lietuvos armijos karininką, nors ligi tol niekam nedrįsau užsiminti. Tada jis man atvėrė savo šeimos istoriją“, – prisiminė pašnekovė.

Anot jos, vyras buvęs ne tik jautrios natūros žmogus, bet ir labai kantrus. „Kaip tikras žemaitis ilgai tylėdavo, o prabildavo taikliai ir svariai, dažnai – su pliūpsniu humoro. Daugiau žmogaus tokiu stipriu humoro jausmu savo gyvenime nesu sutikusi. Sykį susirinkime visų emocijos įkaito ligi pykčio, Rimas kažką pasakė – kilo juoko banga, piktumai išsisklaidė. Jis niekada nemeluodavo, o negalėdamas sakyti tiesos, geriau nutylėdavo. Jam nebuvo blogo žmogaus, buvo tik jame gyvenąs blogis“, – prisiminimais apie skulptorių pasidalijo jo sutuoktinė.

*

FAKTAI

Rimantas Daugintis gimė 1944 m. gegužės 21 d. Baublių kaime, Kretingos apskrityje. 1960–1965 m. mokėsi Telšių dailės technikume, o 1965–1971 m. Dailės institute studijavo skulptūrą.

Nuo 1974 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, dirbo dailės mokykloje Vilniuje, kur įsirengė kūrybines dirbtuves. 1978–1990 m. dirbo pagal sutartis – kūrė mažąsias skulptūras, nuo 1989 m. vadovavo medalių kūrėjų sekcijai.

1990 m. gegužės 9-ąją, įvykus incidentui TSRS–Vengrijos pasienyje, pasidegė. Po 10 dienų mirė Budapešto karo ligoninėje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

R. Daugintis surengė keliasdešimt autorinių ir bendrų parodų Lietuvoje bei užsienyje: Maskvoje, Olandijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Latvijoje.

Vilnių papuošė R. Dauginčio skulptūra „Lakštingala“, Klaipėdos skulptūrų parką – monumentas kariams, Ariogalą – fontanas.

• Rašyti komentarą (2)