|
|
|
Portretai išgyvena renesansą
„Dabar toks laikmetis, kad žmonės turi visko, bet neturi laiko ir šalimais artimų žmonių. Daug emigrantų – šie nori išsivežti meniškas artimųjų nuotraukas ar portretus, o namiškiai – išsaugoti juos“, – taip apie vėl atgimstančią tapytų portretų paklausą kalbėjo juos kurianti kretingiškė menininkė Rosita Ambrozevičienė.
Nuo grafito iki sepijos Šį lapkritį, per savo gimtadienį, kūrėja atšventė ir 5-erių metų kūrybinio darbo Klaipėdos „Portreto studijoje“ sukaktį. Tie metai, neslėpė ji, buvęs startas naujai jos meninei išraiškai bei privačiam verslui – moteris portretus piešia iš natūros bei nuotraukų. „Jei piešiu iš nuotraukos, prašau kelių ar keliolikos. Jų reikia tam, kad „ištraukčiau“ žmogų – pajausčiau jo charakterį, būdingą vidinę būseną. O kartais pažiūriu ir suprantu – užteks ir vienos. Portretą užbaigiu tada, kai jis pats jau tarsi krinta nuo molberto, vadinasi, yra „gyvas“, – kalbėjo menininkė. Jos tapybos technika – įvairi, pradedant nuo grafito – juodai baltų vaizdų, mišrios – grafito ir sepijos, arba Provanso stiliumi sendinto vaizdo, ligi pastelės. „Atėjo ir drobių metas: ant jų jau gimsta portretai, tapyti akrilu bei aliejumi“, – sakė R. Ambrozevičienė, kiekvienam darbui pati pritaikanti rėmą. Dirbdama, ji sakė, visuomet pasiliekanti laiko rezervą: vienas darbas gimsta išsyk, kiti veidai sunkiai pasiduoda perkeliami.
Atveria asmenines istorijas Pradėjusi nuo gatvės dailininkės Vokiečių alėjoje, kuri laikoma viena brangiausių gatvių Klaipėdos senamiestyje, R. Ambrozevičienė persikėlė į Klaipėdos „Akropolį“, o ilgainiui savo studiją ketina įkurdinti neseniai įsigytame sename mediniame name Kretingoje. „Kartais žmonės manęs paklausia, kiek kainuoja nukopijuoti nuotrauką. Aš atsakau – kopijavimo aparatas stovi antrame aukšte. Kažkodėl tebetvyro iš sovietmečio atėjusi nuomonė: jei dailininkas piešia iš nuotraukos – tai per prasta. Be abejonės, profesionalus susireikšminęs dailininkas taip nesėdės ir netapys, nes jam sunku perlipti per save. O man patinka tiesioginis kontaktas su žmonėmis, kai gali bendrauti, sužinoti jų nuomonę. O jei esi neįdomus, žmogus prie tavęs nė neprieis“, – dailininkė tikino, jog jai įdomu dirbti, žinant, kam dirba. Žmonės, tvirtino dailininkė, išsipasakoja jai savo asmenines istorijas, netgi konfidencialius dalykus, ir ji žinanti, kuriuos savo darbus galinti viešinti, o kurių – ne. Ilgisi kalnų ir erdvių Portreto žanras, R. Ambrozevičienė sakė, užvaldęs ją nuo vaikystės: „Darželyje vaikai išeidavo žaisti į kiemą, o aš kambaryje likdavau piešti. Jau nuo 3 metų būdavo rengiamos mano piešinių parodos – piešdavau mamą, tėtį, auklėtojas, draugus“. Moteris prisiminė, kol ir pati auginusi vaikus, laisvalaikiu ištapydavusi jų darželių ir mokyklų sienas: „Sykį per išleistuves darželyje visi šventė, o aš pasistačiau ant žolės palapinę ir piešiau vaikus – nutįso ilga eilė, nes kiekvienas išsinešdavo dovanų po savo portretą.“ Ji sakė gimusi Karpatuose meniškų polinkių turinčioje šeimoje – tėvas grojo Kauno diksilende, o mama buvusi šokėja, – vaikystės vasaras leidusi pas senelius Kauno Žaliakalnyje, ir tai formavę jos pasaulėjautą. Ligi šiol ji ilgisi kalnų, senojo Kauno architektūrinių erdvių. „Kalnai ir senamiesčio erdvės ligi šiol gyvena mano kūryboje šalia portretų“, – neslėpė R. Ambrozevičienė, Kaune baigusi Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, daugel metų kūrusi reklamą ir interjero dizainą, o laisvalaikiu ir dabar panyranti į meninę fotografiją, mėgstanti piešti gamtos vaizdus, lipdyti iš molio. „Esu gana uždaro būdo, dirbu lėtai, nemėgstu plenerų. Per džiaugsmą man teikiantį darbą turiu begalę draugų ir bendraminčių, užsimezga kontaktai su dailininkais per internetą: esu kviečiama į Italiją, Kaliforniją, Korėją. Padėkoju jiems, bet man – dar ne laikas“, – menininkė tikino neseniai suradusi savąjį dvasingumo kelią, kurį dabar norinti giliau pažinti.
|
|
