Žutautiškių gyvenimo tėkmė jų tėvonijose

Atokus Žalgirio seniūnijos Žutautų kaimas, įsikūręs trikampyje tarp Baublių, Mikoliškių ir Budrių, gaubiamas laukų, o nuo pakanalio – nuauksintais gojais, atrodė ištuštėjęs ne tik žmonių, bet ir garsų. Tik iš kaminų kylančios pilkšvos dūmų juostos išdavė, kad jų šeimininkai po intensyvių lauko darbų, kaip ir pati gamta, prisitaikė prie ramios rudeniško laiko tėkmės.

Stanislava Kupšienė sakė per 40 laiškanešės darbo metų gerai pažinojusi Žutautų ir aplinkinių kaimų žmones.

Laiškininke – 40 metų

Sausį 80-metį švęsianti ilgametė kaimo paštininkė Stanislava Kupšienė neslėpė: „Ar einu, ar važiuoju per kaimą – visi lyg išmirę. Vien senjorai ir begyvena. Daug našlių, vieną laisvą vyrą turėjom, ir tas žmoną iš svetur pasiėmė“, – juokavo kaimo senbuvė. Moteris sakė čia gimusi, augusi, čia sulauksianti ir savo gyvenimo pabaigos.

Prieš 30 metų tapusi našle, S. Kupšienė šiandieną begyvena viena. „Nebeturiu artimųjų, vienas sūnus gyvena užsieny, o kitas – Klaipėdoj. Šis atvažiuoja, rankos kišenėj, sako – viskas pas tave gerai, prisikrauna maišus bulvių, svogūnų, morkų, ir išvažiuoja. Pati malkas perku, žolę pjaunu, gyvatvorę nusikerpu. Atrodo, sveikatos turiu, bet kojos nebelaiko. Per jas ir komoj be sąmonės tris savaites ligoninėj pragulėjau, – neatsimenu, kaip nukritau. Gerai, kad kaimynas pamatė“, – per savo gyvenimą pasakodama vedė pašnekovė.

Per 40 laiškanešės darbo metų, ji sakė, gerai pažinusi savojo bei aplinkinių kaimų žmones. „Žutautiškiai nuo seno savotiški – negerbdavo kito žmogaus laiko nei darbo: būdavo, darbuojas kur patvorėj, ir turi jo laukti, kol savo darbą baigs ir teiksis prieiti. Nesyk grįžusi vos vilkdama kojas, norėdavau rašyt pareiškimą, kad išeinu iš darbo, bet atsikeliu rytą – ir vėl pas žmones. Mikoliškių ir Budrių žmonės būdavo kultūringesni – ir į vidų pakviesdavo, ir pasišnekėdavom. Šiandien daug pažįstamų iš Mikoliškių paskambina, pasiteirauja, kaip begyvenu“, – neslėpė moteris.

Marijona Urbonienė dar vairuoja automobilį ir kaimo moteris pavėžina į bažnyčią.

Nuo Budrių bažnyčios – iki Romos

Daugumos senjorų žutautiškių kasdienybė, mano S. Kupšienė, esanti vienoda: apsiperką iš autoparduotuvės, kuri atvažiuoja triskart per savaitę, o kiaušinių ir pieno gaunanti iš kaimynų. O ir šiaip kaime artimiausi žmonės esą kaimynai, – ir ji laisvą valandėlę aplanko gretimais gyvenančią Moniką Lengvinienę.

Sekmadieniais kaimynė Marijona Urbonienė būrelį moterų nuvežanti į Budrių bažnyčią, o vaistų nusipirkti, Stanislava sakė, pati nuvažiuojanti į miestą – iš Žutautų į Kretingą autobusas vežąs triskart per dieną.

Vienintelė kaimo gatvėje su karučiu lapų, kaip tikino – kompostui, sutikta M. Urbonienė džiaugėsi, kad jos ištuštėję namai vėl prisipildė, atsikrausčius anūkei su šeima.

„Dieną mūsų kaimas visai tuščias, nes jaunesni žmonės – jų vis atsiranda, nes namus perka klaipėdiečiai – išsivažinėja į darbus Klaipėdoj, Plikiuose. O vyresnieji žmonės, kaip sakoma, šildosi prie pečiaus“, – tvirtino 74-erių judrų gyvenimo būdą mėgstanti moteris.

Dirbusi Žalgirio seniūnijoje, M. Urbonienė automobilį sakė vairuojanti per 30 metų, – dar ne tik kaimo moteris pavėžinanti, bet ir pati nuvažiojanti į miestą, aplankanti seserį Gargžduose.

O neseniai, ji džiaugėsi, pabuvojusi ir Romoje, ši kelionė – tai jos vaikų dovana. Tačiau staiga Marijonos šypseną aptemdė skausmo šešėlis – ji užauginusi 5 vaikus, tačiau šiemet klastinga liga pakirto jos 52-jų dukters Dalios gyvybę.

Devyniasdešimtmetė namą paveldėjo iš senelės

Senovinėje troboje gyvenanti itin šviesaus mąstymo 91-erių Monika Lengvinienė sakė, kiek atmenanti, jos namas statytas dar tada, kai nebuvo nė iš kur vinių gauti. „Savo namą paveldėjau iš motinos Karolinos Griciūtės, o ši – iš savo motinos Onos, – jau trys kartos iš motinos pusės, o aš jį palikau savo sūnui Jonui, kuris savo 60-metį šiandien pasitinka ligoninėje, – apgailestavo senolė. – Sau pasilikau tik „bakūžėlę“ vienam trobos gale. Dar noriu pati būti sau šeimininke – vakar burokėlių žiemai išsiviriau, o vasarą darže viską pati pasidarau – mergės prišoka tik darželius sutvarkyti.“

Monika džiaugėsi, kad užauginusi 7 savo ir dar 3 anksti mirusios sesers vaikus, šiandieną ji, įvairių ligų prispausta, jų yra mylima: „Atvažiuoja krepšiais nešini – prikrauna pilną šaldytuvą. Kol lauke darbų pilna – gerai, džiaugiuos gyvenimu. Po kaimą nesivalkioju, nieko nežinau, kas ir kaip gyvena, kas pensiją prageria, o kas taupo. Man visko užtenka – vaistams iš pensijos kas mėnesį po 40 eurų atsidedu. Pripratau jau ir prie euro, nors kiti dar litais skaičiuoja – kokia nauda, jei to lito nebėra“, – samprotavo senolė.

Ji apgailestavo tik, kad akimis silpnai bematanti – anksčiau, kol akys buvo sveikos, kalnus knygų ir laikraščių perskaitydavusi. „Dabar nuo ryto ligi vakaro klausau „gavarilkos“ – ji mano draugė, iš jos sužinau visas naujienas. Nueinu tik pas Marytę Urbonienę, ji – sesers vaikas, mano augintinė, likusi gyventi čia pat, tėviškėje.“

Marytei, senolė sakė, atidavusi tvarkyti senuosius šeimos albumus. Nemažai smetonmečio nuotraukų jau anksčiau atidavusi ir Kretingos muziejui.

Vyro Antano išpuoselėtais augalais džiaugėsi Jadvyga Mastauskienė.

Augalai – atgaiva po tolimųjų reisų

Taip pat savo tėviškėje gyventi likusi 56-erių Jadvyga Mastauskienė neslėpė, jog čia iš Kauno atsiviliojo ir savo vyrą Antaną, dabar – tolimųjų reisų vairuotoją.

„Turėjau slaugyti po insulto į patalą atgulusią mamą. Kažkada gailėjausi, kad negalėjau išvažiuoti į miestą, tačiau vyras nebenorėjo grįžti į didmiestį – jam kaime patiko. Patiko ir žemė, kurios aplink namus yra 40 arų“, – aprodydama alpinariumą, kiemo erdves bei jose skoningai sukomponuotus daugiamečius augalus, kuriais rūpinasi, juos karpo, formuoja Antanas, pasakojo J. Mastauskienė.

Kaip ir dauguma kaimo žmonių kažkada dirbusi lentpjūvėje,– aplinkui veikė Mikoliškių, Jokūbavo bei Plikių lentpjūvės,– užauginusi 3 atžalas, dabar, moteris sakė, vien džiaugiasi namais ir rūpinasi jų remontu.

„Atsisakėm gyvulių – kažkada turėjom karvę ir kiaulių, o dabar – tik pulką mėsinių ir dedeklių vištų. Kiaušinių užtenka ir saviems, ir dar kaimo žmonėms parduodu“, – teigė J. Mastauskienė.

Netgi tada, kai vyras kelionėse, ji sakė, nesijaučianti vieniša – dvi dukterys Jolanta ir Inga gyvenančios Baubliuose, sūnus Antanas – Nausody, vaikai nuolat aplanką, pasiimą ją į bendruomenės renginius ir šventes.

Nemėgsta kaimo parduotuvės

Prieš 20 metų iš Klaipėdos į Žutautus atsikraustę Jadvyga Bračkienė su vyru Zenonu, akmenų takais išsipuošę savo sodybą Pamiškės gatvėje, sakė negalį atsidžiaugti juos supančios vietovės grožiu: „Rudenį iš namų per palaukę – tiesiai į grybus, o pavasarį širdis alpėja nuo lakštingalų čiulbesio. Tikra palaima“, – kalbėjo J. Bračkienė, neslėpdama, kad pakeisti gyvenamąją vietą paskatino pašlijusi jos sveikata.

Sutuoktiniai vieninteliai kaime turi nuosavą verslą – savo namuose yra atidarę parduotuvę. Tačiau kaimo žmonės ją vertina skeptiškai, mat, dirbanti dieną–naktį, ir į jų kaimą sutraukianti visokio plauko prašalaičius.

Tačiau J. Bračkienė mano kitaip: „Visko turime, bet neina pas mus kaimo žmonės, nes yra pavydūs ir geriau perka iš autobusiuko.“

• Rašyti komentarą (0)