Ar išliks ir kiek ilgai nepakitusios mūsų Vėlinių tradicijos?

– Manau, kad tradicijos išliks. Kai aš augau, viena–kita vaškinė ar avies taukų žvakelė degdavo. Dabar kiekvienas stengiasi jų atvežti kuo daugiau, kad tik labiau kapas šviestų. Atrodo, kad ta ugnis ką lemtų, bet jeigu širdyje nieko neturi, žvakės nepadės. Vėlines taip pat minėdavome ir sovietmečiu, tik tuomet nebuvo tokio masiškumo. Ateidavome, pasimelsdavome, sutvarkydavome kapus. Tai ir yra svarbiausia – savyje turėti užuojautos.

– Tradicijos turėtų išlikti tokios, kokios yra. Rusų laikais Vėlines drausdavo, bet žmonės vis tiek važiuodavo kapinių lankyti po darbo, vakarais. Niekas nepasikeitė, tik dabar viskas laisviau. Kartais kapinės gal visko ir perkrautos – matyt, kai kurie iš mūsų yra per daug turtingi ir net čia nori lenktyniauti. Pamiršta, kad svarbiausia – žmogų gerbti gyvą, o mirusiajam pakanka kuklumo, švaros ir tvarkos. Nebūtina ir į kapines kone kasdien vaikščioti – mirusiesiems reikia duoti ramybę. Tam ir skirtos Vėlinės, kad vienu metu visi suvažiuotų, pagerbtų.

– Pats švenčiu šias šventes, bet apie tradicijas nieko neišmanau. Tiesiog būname kartu su šeima, lankome kapus, tvarkome juos, simboliškai degame žvakes. Netikiu, kad tradicija lankyti kapines išnyks. Net jei nemaža mūsų visuomenės dalis emigruoja, vis tiek visada bus tų, kurie lieka ir puoselėja tradicijas, perduoda jas iš kartos į kartą. Tiesa, iš užsienio jau parsivežėme Heloviną, bet man pavyksta suderinti ir kapų lankymą, ir naktinį išėjimą su draugais.

– Turėtų išlikti. Mūsų šeima kasmet važiuoja į kapines, tądien susirenka ir kiti giminaičiai iš visos Lietuvos. Būtinai degame žvakes. Nemanau, kad lietuviai su jomis persistengia. Kuo žvakių daugiau – tuo jaukiau. Netikiu ir tuo, kad Vėlinių minėjimo būdas kada nors pasikeis – lietuvių tradicijos tvirtos, šeiminės. Kol bus čia gyvenančių – tol lankysime artimųjų kapus. O Helovinas man visiškai neaktualus, nė karto nesu jo šventusi. Gal todėl, kad tai nelietuviška ir per daug svetima šventė.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS