Gyventi – vadinasi, puoselėti šeimos vertybes

Ne per seniausiai prasmingą jubiliejų atšventusi Padvarių kaime gyvenanti Janė Narvilienė – žurnalistė, visuomenės veikėja, politikė, buvusi Seimo narė, Kretingos trečiojo amžiaus universiteto Socialinės psichologijos fakulteto seniūnė – prisipažino: jai duotą laiką ji skiria gausiai savo šeimai, geroms knygoms ir bendravimui su žmonėmis.

Visuomenės veikėja žurnalistė politikė Janė Narvilienė, atšventusi prasmingą jubiliejų, džiaugėsi savo gražia šeima, kurios gyvenimo akimirkas primena gausybė nuotraukų.

„Jaučiuosi laiminga, kad visko turiu šitiek daug: esu 3 anūkų močiutė, 2 proanūkių promočiutė, man anūkais tapo ir 3-jų sesers užaugintų vaikų vaikai. Vos abiejų rankų pirštų užtenka, kai skaičiuoju, kiek mūsų susėda prie stalo, kai susirenkame švęsti tradicinių švenčių – Velykų, Kalėdų, – kalbėjo jubiliatė. – O draugų – tai nė nepasakyčiau, kiek jų! Tiesiog džiaugiuosi jų buvimu šalia manęs ir savo pačios gebėjimu juos išsaugoti, išlaikyti santykius, nesvarbu, kuo ir kada dirbau, kur gyvenau.“

Dėl J. Narvilienę supančių žmonių gausos ji ir jubiliejų atšventė per kelis kartus: su visa plačia gimine ir šeima – Labanoro girioje, arčiau savosios tėviškės; draugai iš visos Lietuvos suvažiavo į sodybą Padvariuose; nepakartojamų akimirkų padovanojo sambūris su bendraminčiais iš Trečiojo amžiaus universiteto; kaip kūrėsi Padvariuose, ką kartu per kelis dešimtmečius išgyveno – prisiminė su pačiais artimiausiais kaimynais.

„Lyg ir norėjau išvengti tokio didelio šurmulio, bet labai atidžiai įsiklausiau į brolio Astijaus, su kuriuo sieja gili draugystė, žodžius, kad būtina pagerbti tą dieną, kurią tu gimei“, – sprendimo nepraleisti savojo jubiliejaus priežastį nusakė J. Narvilienė.

Kilusi iš Ignalinos, užaugusi 6 vaikų šeimoje – jos tėvas, sulaukęs 4 vaikų, 2 sūnų ir 2 dukterų, dar sakydavęs, jog tiek jų šokti kadriliui užtenka, bet reikia ir muzikantų – jubiliatė prisipažino esanti dažna viešnia tėviškėje, į kurią atvykusi visų pirma skuba aplankyti artimųjų kapų, nepraeinanti ir pro pirmosios mokytojos amžinojo poilsio vietą... „Buvau auklėjama krikščioniška dvasia. Nė karto nebuvo, kad nešvęstume šeimoje krikščioniškų švenčių. Kažkaip niekas ir negalvojo, kad jas draudė–nedraudė. O apskritai paėmus, ar gali kas į širdį įeiti ir sužinoti, ką iš tiesų jautei?“ – pasvarstė J. Narvilienė, kurią į Kretingą 1966-aisiais atvedė meilė. Ji ir padėjo prigyti visiškai svetimame krašte, kuriame – nei giminių, nei jaunystės draugų, nei taip pamiltos tėviškės gamtos...

Apie 10 metų jai teko dirbti tuometiniame Kretingos tarybiniame ūkyje-technikume rusų kalbos ir literatūros dėstytoja. Neslėpė: suspaudė širdį sužinojus, jog technikumo pastatas bus nugriautas. Stebėjosi tokiu sprendimu: negi esame tokie turtingi, kad nerastume, kur panaudoti auditorijas, didžiulę aktų salę... „Tas praėjęs laikotarpis man labai brangus. Sutinku savo buvusius auklėtinius – atsimenu jų vardus, pasisveikiname, pateiraujame vienas kito apie gyvenimus. Laikai buvo sunkūs – į technikumą mokytis atvažiuodavo Kuršėnų vaikų namų auklėtinių. Neturėdavo kur važiuoti savaitgaliais – vesdavausi pas save, į namus, virdavome cepelinus, diskutuodavome, bendraudavome...Tos akimirkos suteikė labai daug gyvenimo patirties. O kai kalbame apie praėjusį istorinį laikotarpį, tai visada sakau, jog svarbu – ne santvarka ir ne partijos, o paties žmogaus nuostatos“, – kalbėjo J. Narvilienė, kuri savosios kartos niekam neleidžia vadinti prarastąja – visi mes turime teisę į mums duotą gyventi laikotarpį.

Iširus šeimai, J. Narvilienė turėjo galimybę išvažiuoti iš Kretingos ir karjeros siekti sostinėje. Tačiau per darbo Kretingoje metus ji pamilo ir šį miestą, ir čia gyvenančius žmones. Netgi žemaičių prigimtis, kurią itin vaizdingai iliustruoja posakis „kas įkišo į maišą, tas tegu ir ištraukia“, – ir ta prigijo, keitė subrendusią, savo charakterį turinčią asmenybę. „Tad ir iškelti savo kandidatūrą vienmandatėje apylinkėje, kad būčiau išrinkta į Seimą, nebuvo vienos dienos sprendimas. Visada galvojau – reikia pasitikrinti, žinoti žmonių reakciją, požiūrį. Jeigu išrinks – vadinasi, esu to verta, – kalbėjo 2000–2004 m. kadencijos Seimo narė. – Išrinko. Gal dėl to, kad visada gyniau paprastą žmogų, bariau valdžią ir su ja bariausi, o būdama Seime visada ieškojau galimybių, kaip padėti. Patyriau, jog 80 proc. atvejų galėjo ir turėjo padėti vietos valdžia, o ne ministerijos, departamentai ar Seimas... Džiaugiuosi, kad pavyko padėti Kretingos pirminiam sveikatos priežiūros centrui, kai varvėjo jo stogai, džiaugiuosi ir mano pačios į Kretingą atvežtų Joninių tradicija, dėl kurios ėmiausi žygių, kad būtų atnaujinta Vasaros estrada.“

Domėdamasi rajono politikos, švietimo aktualijomis, J. Narvilienė sakė daug laiko skirianti maloniam darbui gėlyne, darže, šiltnamyje, sode. Didžiausias talkininkas – dukters Renatos sūnus 14-metis Renatas, kuris, pamėgęs žemės darbus, kartais su močiute pasvarstą, ar nereikėtų jam studijuoti sodininkystės. „Kartu sodinome šilauoges, vaikas vienas pats iškasė baseiną prie mano gėlynų. Šiandien eisim rinkti obuolių – dar laikas spausti sultis“, – anūko pagalba ir jos gimtadieniui dar pražydusiais vėlyvais rožių žiedais džiaugėsi jubiliatė.

Dar vienas jos džiaugsmas – kad visa šeima gyvena vos ne po vienu stogu, viename kieme: „Sykiu esame keturios kartos – be manęs, duktė Renata, jos dukterys Sigita ir Vytautė su šeimomis, anūkas Renatas, proanūkiai. Esu įsitikinusi, jog gyventi – vadinasi, puoselėti šeimos vertybes. Manau, jog man tai sekasi.“

• Rašyti komentarą (0)