Vydmantiškės karjera: iki generalinės direktorės Vokietijoje

Iš Vydmantų kilusi Jūratė Keblytė sėkmės talismanu neatsitiktinai vadina savo vyrą Kristianą. „Jei ne jis, šiandien negyvenčiau Vokietijoje ir nebūčiau tuo, kas esu“, – šypsojosi daugiausia automobilių pramonei skirtus robotus gaminančios garsios įmonės „KUKA Robotics“ generalinė direktorė.

„Į gimtinę aplankyti artimųjų trumpam grįžtu tik per atostogas“, – sakė J. Keblytė.

Du universitetai – du diplomai

Anot jos, Vokietijoje aukštuose politikos ir ekonomikos sričių postuose dirbančių moterų apskritai nedaug. Šioje šalyje vyksta nuolatinės diskusijos dėl privalomų kvotų, o jų priešingos nuomonės šalininkai teigia, jog moterys esą pakankamos kvalifikacijos neturi.

„Neseniai Vokietijos ekonominis dienraštis „Handelsblatt“ surengė būsimų moteriškų CEO (aukščiausio lygmens vadybinė pareigybė) rinkimus didžiausioms Vokietijos įmonėms, ir aš patekau į paskutinįjį 25-tuką. Esu pakviesta duoti interviu šiam dienraščiui. Vadinasi, „Pajūrio naujienos“ jį aplenkė“, – malonia žinia pasidalino Jūratė.

Jos kelias į sėkmę prasidėjo Kauno technologijos universitete, į kurį įstojo baigusi Palangos vidurinę mokyklą. Po pirmo kurso pagal studentų mainų programą, gavusi Prancūzijos kultūros centro paramą, vydmantiškė ekonomikos ir verslo vadybos administravimo pasimokyti trumpam išvyko į Anžė miesto universitetą, po kurio laiko vėl ten grįžo.

Prancūzijoje lietuvė parengė ir diplominį darbą, jį apsigynė Kaune. „Gavau Prancūzijos vyriausybės paramą, taip pat Europos Sąjungos stipendiją, tai buvo materialinė paspirtis mokantis užsienyje, kur gyventi nėra pigu“, – atviravo Jūratė, Prancūzijoje įgijusi aukštųjų specializuotųjų studijų diplomą, o Kaune – dar vieną.

Jūratės ir Kristiano meilė, užsimezgusi studentiškame suole Prancūzijoje, lėmė gyvenimą kartu.

Vietoj kursų – baldai

Anžė universitete vydmantiškė apie 1996 metus ir susipažino su ten pat studijuojančiu būsimuoju vyru vokiečiu Kristianu. Pora susitarė, jog paskui tą, kuris mokslus baigs ir geroje darbo vietoje bet kurioje šalyje įsitvirtins pirmas, atvyks antrasis.

„Logiška, kad Kristianas mane aplenkė – juk jis ketveriais metais vyresnis“, – juokėsi pašnekovė.

Jūratės mylimasis, žinoma, grįžo į tėvynę. Puikiai prancūzų kalba šnekanti Jūratė, sakė, vokiškai tada temokėjusi tik kaip pasakyti „Norėčiau kavos su cukrumi“, daugiau nieko.

„Kai 2000-aisiais atvažiavau į Vokietiją, neliko nieko kito – lankyti kursus“, – atviravo pašnekovė.

Su šypsena ji prisiminė, kaip pirmuosius vokiečių kalbos kursams atsiųstus mamos pinigus išleido... baldams, mat Miunchene, kur su Kristianu jie apsigyveno dviejų kambarių bute su viena studente, jų nebuvo. Vėliau pusmetį mylimosios kursus finansavo Kristianas. „Buvau daugiau negu pavyzdinga – per tą laiką man pavyko įveikti visą trejų metų programą“, – pasakojo Jūratė.

Tuo pačiu ji teigė ieškojusi ir darbo, nes buvo nusiteikusi: jei tik jį ras, iškart gaus ir leidimą nuolat gyventi Vokietijoje. Tačiau įdarbinimo tarnyboje lietuvei buvo paaiškinta, jog to neužteks.

Vieną vakarą, sėdint prie arbatos puodelio, išeitį rasti padėjo Kristiano draugas: Jūratei ir Kristianui patarė greičiau susituokti. „Taip ir įvyko. Simboliška, kad aukso žiedus sumainėme mūsų pažinties dieną – lapkričio 16-ąją“, – prisiminė Jūratė.

Pirmasis darbas: išbandymai kalba

Kvietimas dirbti logistikos specialiste didžiausioje pasaulyje Prancūzijos kosmetikos bendrovėje „Loreal“ Jūratei tada atrodė besipildanti graži svajonė. Tačiau šios įmonės atstovybė yra įsikūrusi maždaug 400 km nuo Miuncheno, prie Prancūzijos sienos. „Pamaniau: dėl ko į Vokietiją ir važiavau, jei nuolat negalėsiu gyventi su Kristianu? Todėl, kaip man tada atrodė, to svajonių darbo atsisakiau“, – atviravo Jūratė.

Ji toliau kasdien vartė laikraščius, sekė kiekvieną darbo pačiame Miunchene skelbimą, į įvairias įmones išsiuntė apie 20 CV ir, beje, kvietimus pokalbiui gavo iš jų visų. Išsirinko privačią banknotus spausdinančią, mokėjimo korteles su lustais, telefonų SIM korteles, asmens dokumentus su specialia apsaugos sistema, taip pat bankuose ar mokėjimo terminaluose naudojamas banknotų apdirbimo – t. y. skaičiavimo, sunaikinimo – mašinas gaminančią įmonę „Giesecke & Devrient GmbH“.

Ši bendrovė, galima sakyti, – pirmoji Jūratės darbovietė, Prancūzijoje jauna moteris buvo atlikusi tik praktiką. Anot pašnekovės, pritapti Vokietijoje buvo lengviau, tiesa, iš pradžių teko perprasti kolegų tarmę – mat Bavarijos sostine tituluojamame Miunchene ji kitokia negu visoje Vokietijoje, taip, kaip Lietuvoje – žemaičių. „Buvo akimirkų, kai galvodavau, kam aš ir tuos kursus baigiau, jei visvien nieko nesuprantu ir mokytis reikia iš naujo“, – pirmuosius darbo metus prisiminusi juokėsi Jūratė.

Maždaug 10 metų toje įmonėje ji išdirbo Kortelių, paskui – Banknotų spausdinimo skyriuje, analizavo bendrovės veiklą bei strategiją ir vadovams teikė pasiūlymus.

Vydmantiškės skrydis Vokietijos padangėje

Pelnė darbdavių pasitikėjimą

O 120 metų gyvuojanti įmonė „KUKA Robotics“ yra įsikūrusi Auksburge – už 800 km nuo Miuncheno. Tačiau šis atstumas Jūratės ir Kristiano jau nebegąsdina. Šiame, pagal dydį trečiame, Vokietijos mieste jie taip pat turi savo butą, tad gali apsistoti, kur kokiu momentu patogiau.

Iš pradžių J. Keblytė dirbo šios įmonės Kontrolės skyriuje vadovų patarėja, o generaline direktore tapo 2013-aisiais. „Iš viso esame keturi generaliniai direktoriai. Tai – labai svarbi pareigybė, už įmonės veiklą mes atsakome savo turtu“, – teigė darbdavių pasitikėjimą pelniusi moteris. Ji atviravo, kad automobilių pramonei gaminami robotai tiesiog privalo būti saugūs, nes per daug rizikinga būtų parduoti normų neatitinkantį produktą.

Jūratės kuruojamos sritys „KUKA Robotics“ – užsakymų apdorojimas, taip pat įmonės finansai. Kristiano veikla irgi susijusi su finansais. Jis dirba Šveicarijos bendrovėje milžinėje „Swiss Re“ Ciuriche. Anot J. Keblytės, sutuoktiniai bendraminčiai yra ne tik profesinėje srityje – laisvalaikiu kartu keliauja arba sportuoja. Tiesa, Jūratė yra didesnė šuolių parašiutu entuziastė, o Kristianas labiau pamėgęs triatloną.

J. Keblytė prisipažino, jog į Lietuvą, tiksliau – į Vydmantus, ją traukia ne gimtinės grožis, ne čia pat esanti Baltijos jūra, o šeima, kurios labai pasiilgsta. „Arba jie mane per metus kartą aplanko, arba – aš juos. Bet truputį pabuvusi visada noriu grįžti atgal į Vokietiją – ten, kur dabar mano namai“, – neslėpė pašnekovė.

• Rašyti komentarą (7)