– Visų pirma – dokumentus, jie būtini. Pasiimčiau ir bankų korteles, kad turėčiau bent kiek lėšų. O jeigu kalbėtume apie tai, ką išsinešti į tą gyvenimą, kuris net nežinia, koks bus, tai, be abejonės, pasiimčiau savo brangiausių žmonių – šeimos, anūkų – nuotraukų. Ir daugiau tikriausiai nieko. Tik meilę tėvynei ir tikėjimą, kad sugrįšiu.
Rolandas Paulauskas:
– Net nežinau, ką pasiimčiau. Pinigų turbūt. Ir nieko daugiau. Net žmonos neimčiau – juokauju. Juk už pinigus visko, ko tik reikia, gali nusipirkti.
Julija Šližienė:
– Pasiimčiau dokumentus. Taip pat vandens, kažko gyvybiškai svarbaus, būtino, kas padėtų išgyvent, galbūt – pinigų. Iš pradžių pagalvojau apie šeimos relikvijas, bet kažin ar jų prireiktų. Galbūt čia jos kaip tik kažkokiu būdu liktų saugesnės negu keliaudamos kartu. Bet aš nežadu bėgti, netikiu karo grėsme, o mūsų gamtinė aplinka taip pat gana stabili.
Antanas Stropus:
– Svarbiausia pasiimti visus savus žmones, tuos, kurie gyvena drauge: žmoną, vaikus, anūkus. Iš daiktų – viską, ką paneši. Jau kartą esu tai patyręs, kai vežė į Sibirą. Tuomet svarbiausia buvo pasiimti daug mėsos – kad užtektų pusmečiui. Kaip bebūtų, nenorėčiau visko pakartoti, užteko ir vieno karto.
Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
