|
|
|
Moliūgų ši vasara nelepino
Stiebu – lyg pupa į dangų Darbėniškis 82-jų Antanas Juška, prisipažinęs, jog auginąs moliūgus tiek metų, kiek rengiama Moliūgo šventė, ir šiemet savo darže šiai daržovei paskyrė erdvią vietą palei tvorą. „Perkūnas, neaugo šiemet moliūgai, tik į lapus stypo. Kas per stiebai suvešėjo: matavau žingsniais per pievą – apie devynis metrus išsiraitė į ilgį, apsivijo obelį, bet į šlapią dirvą nelipo. Nors buvau stiebus nupjaustęs, išaugo nauji, o moliūgai mezgėsi tik ant paties galo“, – A. Juška juokavo, kad jo moliūgas – tarsi pupa iš pasakos, kuria buvo lipama į dangų. Vyras kaip ir kasmet arčiausiai tvoros įsitaisiusį moliūgą, kurių užderėjo aštuoni, užkėlė ant suręstos medinės pakylos. „Kad daugiau saulės ir šviesos gautų, – gal sykį pavyktų užauginti ir patį didžiausią“, – vylėsi darbėniškis. A. Juška neslėpė, kad ankstesniais metais jam pavykdavę užauginti masyvių ir įdomios formos moliūgų, kurie Moliūgo šventėje nesyk pelnė vertingų prizų. Stebina cilindro forma Nikodemo Litvino ir jo gyvenimo draugės Angelės Rašinskienės darže Lazdininkuose užderėjo 14 moliūgų, kurie, skirtingai, negu kitų, nustebino savo dydžiu bei formomis – įspūdingiausiai atrodė cilindro formos moliūgas. „Be meilės nieko gero gyvenime nėra. Nė moliūgo neužauginsi, neįdėjęs širdies šilumos ir meilės. Būtumėt matę, kaip Angelė nuo ankstyvo pavasario sėjo sėklas į puodelius, laikė juos šiltnamyje, dangstė agroplėvele, išgyveno, kad šalta ir neauga“, – Angelės rūpestingumo neslėpė N. Litvinas. A. Rašinskienė pratęsė jo mintį: „Pavasarį vėjai daužė, galvojau – nieko nebus, tik rugpjūtį pradėjo pūstis. Buvo sausi metai, bet nelaistėm moliūgų nėsyk – taip jau yra: jei pradedi lieti, tai reikia nuolat.“ Nikodemas džiugiai prisiminė, kaip judviejų užaugintas moliūgas šventėje buvo laimėjęs žoliapjovę, be kurios šiandien nebeįsivaizduoja savo ūkio priežiūros. Lazdininkiečių darže šiemet – išskirtinis ir morkų derlius: jų sėklas, kaip įprastai, pirkę parduotuvėje, tačiau vietoj normalaus dydžio morkų užaugę tikri milžinai. Lyg gyvoji pamoka Moliūgas tapo gyva botanikos pamoka 9-metei kretingiškei Ivetai Arlauskaitei. Kai jos prosenelė Zuzana Petrauskienė gavo redakcijos padovanotų sėklų ir pasėjo jas į vazonėlius, mergaitė prižiūrėjo jas, laistė ir džiaugėsi kasdien didėjančiais lapeliais. „O kai prasikalė 3 lapeliai, persodinome daigus į daržą. Anūkė juos ir ten laistė, kai pamatė užmezgusį didžiausią, tarsi susidraugavo su juo – sakė, močiute, šitas važiuos į Moliūgo šventę“, – pasakojo Ivetos močiutė Gražina Gumuliauskienė. Išvien su 16-mete anūke Roberta moliūgą-didžiūną užaugino ir karteniškė Stanislava Kaubrienė. „Kai atsiuntėt pakelį sėklų, teišdygo vos dvi. Iš pradžių sėjau jas į vazonėlius, o po to įkurdinau ant mėšlo krūvos. Buvo šaltas pavasaris, neaugo, o paskui, kai pagavo, lyg burbulas šovė į storumą“, – pasakojo moteris. Pa>variuose, netoli globos namų, gyvenanti Justina Stonkienė, sakė, jau senokai auginanti moliūgus. Tačiau tokio didelio, kokį ketina atvežti į Moliūgo šventę, nesitikėjusi. „Augo kaip ir kitais kartais – laistomas, bet netręštas. O kad bus didelis, matėsi, kai vos užmezgė“, – teigė ji.
|
|
