|
|
|
Santuoka ar gyvenimas „susimetus“
Jei anksčiau gyvenimas „susimetus“ buvo socialiai nepriimtinas reiškinys, pastaraisiais dešimtmečiais nesusituokusios, bet kartu gyvenančios poros tarsi tapo norma. Konservatyvių pažiūrų žmonėms terminas „sugyventiniai“ vis dar kelia neigiamų asociacijų, bet ar gyvenimas kartu nesusituokus yra vien tik peiktinas reiškinys, laužantis nusistovėjusias dogmas, paklausėme psichologės Ievos Jasaitytės.
„Vieni naujesnių sociokultūrinių tyrimų rodo, kad nors gyvenimas kartu yra populiarus reiškinys, o santuokos praktinė reikšmė sumažėjusi, santuokos simbolinė svarba išlieka didelė. Santuoka vis labiau tampa prestižo reikalu, tuo, kuo galima didžiuotis, laikyti asmeniniu pasiekimu. Kita vertus, vieno sėkmės recepto į laimingus šeimyninius santykius nėra. Galbūt laiku ir vietoje pamėgintas gyvenimas kartu gali būti naudinga patirtis abiem partneriams“, – komentavo psichologė. Lyg generalinė repeticija Anot I. Jasaitytės, poros santykiams tvirtėjant, kasdien vis daugiau laiko praleidžiant kartu, apsigyvenimas vienuose namuose įvyksta natūraliai: įsimylėjėliai vienas pas kitą palieka vis daugiau asmeninių daiktų, kartu važiuoja į darbą ar laisvalaikio užsiėmimus, kartu grįžta, atskirai praleisti naktis darosi vis sunkiau, tad apsigyvenimas kartu atrodo natūralus ir racionalus žingsnis. „Pradedant gyventi kartu, atrodo, kad bus patogiau visomis prasmėmis – lengviau perpus mokėti nuomą ar būsto paskolą, kartu gaminti maistą, atlikti buities darbus“, – sakė psichologė. Dažna gyvenimo „susidėjus“ priežastis – finansiniai sunkumai. Dėl jų, taupydami pinigus vestuvėms, žmonės ima gyventi kartu dar nesusituokę. „Gyvenimas kartu – tarsi perėjimas į rimtesnį santykių etapą, kai ne tik susitikinėjama, bet ir dalijamasi kasdienybe, – kalbėjo I. Jasaitytė. – Žmonės išmėgina šeimos modelį – „žaidžia šeimą“, pasiskirsto vaidmenimis, netgi įsigyja gyvūnėlį ir juo pakaitomis rūpinasi, tarsi repetuodami situaciją ateityje.“ Galų gale, poroms gyvenimas kartu atrodo tarsi laikinas kompromisas ar eksperimentas – tarpinis santykių variantas tarp romantiškų pasimatymų ir gyvenimo santuokoje. Neišsipildę lūkesčiai Anot I. Jasaitytės, tyrimai rodo, kad iki santuokos kartu gyvenusios poros yra labiau linkusios išsiskirti, negu tos, kurios kartu apsigyvena tik po santuokos. Nesusituokusiųjų porose didesnė neplanuoto nėštumo tikimybė, o vaikai, gyvenantys nesantuokinėje šeimoje, dažnai yra nelaimingi, turi bendravimo sunkumų. „Tačiau šios studijos yra ganėtinai senos – aštunto–dešimto praėjusio amžiaus dešimtmečių, tad ne visiškai reprezentuoja dabartinę socialinę situaciją. Naujesni, pavyzdžiui, 2006 metų vokiečių tyrimai rodo, kad sutuoktiniams būdingas laikinas laimės, „medaus mėnesio“ periodas, trunkantis dvejus metus. Po jų sutuoktiniai psichologiškai adaptuojasi ir jų pasitenkinimo gyvenimu lygis grįžta į tokį pat, koks buvo prieš santuoką“, – teigė I. Jasaitytė. Psichologės žodžiais, poros ima patirti sunkumus tada, kai „pabandymas“ gyventi kartu užsitęsia ilgiau negu planuota: moterys tikisi, kad eksperimentas išaugs į santuoką, o vyrai dažniausiai gyvenimą kartu pradeda prilyginti santuokos alternatyvai ir nebenori keisti padėties. Kita medalio pusė – nuolatinis giminių ir artimų žmonių spaudimas, raginimai „apsiženyti“, „susirašyti“, ne tik sekinantys porą psichologiškai, bet ir galintys privesti prie pernelyg skuboto sprendimo tuoktis. „Svarbiausia – išsakyti lūkesčius dar prieš pradedant gyventi kartu ir aptarti bendrus tikslus santykių eigoje. Tai gali padėti poroms išvengti konfliktų ir nesusikalbėjimų, o tuo pačiu – skyrybų“, – įsitikinusi I. Jasaitytė. Bažnyčios požiūris keičiasi Tikinčioms poroms itin svarbi tampa Bažnyčios pozicija gyvenimo „susimetus“ klausimu. O ši, psichologės žodžiais, pastaruoju metu kinta, tapdama nebe tokia griežta. I. Jasaitytės teigimu, praėjusių metų vienuoliktame vyskupų sinode daug dėmesio skirta idealo neatitinkančioms, kartu ne santuokoje gyvenančioms poroms, vadinamoms „šeima de facto“. „Sinode sakoma, kad įvairiose šalyse nenumaldomai daugėja žmonių, gyvenančių kartu be civilinės ir bažnytinės santuokos, o gyvenimas kartu ateina iš laisvo požiūrio bei saugumo siekio. Dvasininkai pažymi, kad „šeimų de facto“ yra begalės ne dėl to, kad atmetamos krikščioniškosios šeimos ir santuokos vertybės, o pirmiausia dėl to, kad vestuvių šventimas yra per brangus. Taip pat sakoma, kad tokios sąjungos gali vadovautis šeimos vertybėmis ar bent jau jų siekti, raginama pastoracinius pamokymus pradėti remiantis šiais pozityviais aspektais, siekiant tokias šeimas sutuokti“, – sakė I. Jasaitytė. * Lietuvoje įstatymiškai partnerystė yra galima, tačiau tvarkos, reglamentuojančios, kaip įregistruoti partnerystę, nėra. Šią vasarą Teisingumo ministerija taip pat parengė ir pateikė Seimui svarstyti projektą, nustatantį partnerystės sudarymo ir nutraukimo tvarką bei sureguliuojantį kitus susijusius klausimus. Bažnyčia taip pat pareiškė savo nuomonę. Tiesa, po ministerijos konsultacijos su Vyskupų konferencija „partnerystės“ sąvoką pakeitė „bendras gyvenimas“. Šiuo metu partnerystė taip pat negalima arba teisiškai nesureguliuota šiose ES valstybėse: Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Kipre ir Italijoje. Taigi Rytų Europos blokas aiškiai išsiskiria iš kitų Europos valstybių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.“
|
|
